Šiandiena. Sekmadienis. “Lietuva – Marijos žemė“, gi! Ir dar vasario 16-oji. Akropolis. Dirba visos parduotuvės. Va taip Lietuva švenčia!
Ir dar sykį įsitikinau, eiliniam žmogui, Tarybų Sąjungoje buvo geriau. Taip, taip, aš per Vasario 16-ąją tai konstatuoju. Uuuuu… “Šventvagiška“. Tebūnie. Aš ne koks šizofreninis stalinistas, turiu omeny vėlesnį laikotarpį. Tai va, laikotarpyje 1956-1989 metų Tarybų Lietuvoje parduotuvės nedirbdavo sekmadieniais ir pirmadieniais. Pamenu, nes to laikotarpio pabaigoje gyvenau, ir buvau pakankamai tada sąmoningas. Nedirbo, faktas.
Aš neįsivaiduoju, kad dabartineje Lietuvoje šeima gali minėti nepriklausomybės dieną, nes pramonės kaip tokios Lietuvoje mažai beliko. Labai daug dirba paslaugų sektoriuje, net abu šeimos nariai. Ir šiandien, labai tikėtina, abu dirba. Gi laisvadienis, gi savininkai moka už patalpų nuomą prekybos centrams, tad gi reikia pinigus atgauti. Tad visi maisto, butinės technikos, šmotkių ir maisto įstaigos dirba. Gi kapitalizmas. Gi priešingu atveju savininkui – pajamų, ir iš to pelno netekimas. Tad ir dirba.
Ir va čia Lietuva pralaimi, nes kai nėra šeimai kada susimąstyti kas per diena, tai ir neikas neusimąsto. Jau užaugo nauja tik per pinigų prizmę mąstanti karta. Cha-cha!
Ir nieko reikšmingo 1918 metų vasario 16-ąją neįvyko. Istoriją, visą istorinį kontekstą aš išmanau. Lietuvių istorikai apie tai nerašo. Niekieno nerinkti “Lietuvos Tarybos“ nariai paskelbė nepriklausomybę. Ir kas? Naivu tikėti, kad užtenka kažką paskelbti ir tai įvyksta. Gi ne. Antra, tie patys Tarybos nariai buvo paskelbę 1917 metų gruodžio 11 aktą kuriame Lietuvą susiejo su Vokietija. Aha, labai autoritetinga tapo ta taryba kai vieną dieną skelbia vieną, o kitą kartą – kitą. Trečia, realios valdžios “Lietuvos Taryba“ laikotarpyje nuo 1918 m. vasario 16 iki kažkur 1918 metų galo taip ir neturėjo. Beje amžininkai taip ir ją vertino, pas Petrą Klimą atsimiminuose puikiai aprašyta Tarybos virtualumas. Iki 1918 metų lapkričio 11 d. t.y. iki Compiègne paliaubų (ne Kompjeno! – nekenčiu adaptuotos vietovardžio formos, ją vartojantys yra beraščiai) nieko tas paskelbimas nereiškė. Reali valdžia buvo Vokietijos civilinės administracijos rankose, legitimumo prasme Lietuva tebuvo Rusijos dalis. Va tik po to, po paliaubų ir prasideda formuotis Lietuvos valstybė ir tai labai pamažu. Va nuo kada ir reikia kalbėti apie Lietuvos Respublikos atsiradimo pradžią.
Ir Liudas Mažylis nerado vasario 16 akto orginalo. Jis (ir žurnaliūgos) jus visus apgavo. Įžūlumo viršūnė. Rado ranka rašytą nuorašą su vertimu (gi kopijavimo aparatų 1918 metais nebuvo) ir paskelbė jums, naivuoliams, štai originalas! Duokit man milijoną eurų!
Nešvenčiau ir nešvęsiu vasario 16. Niekas mane su ja nesieja. Gimiau Tarybų Lietuvoje, tėtis prie vokiečių karo metu, viena močiutė 1908 metais Amerikoje, kita 1915 metais. Pataroji kai 1990 kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mama apsilankė pas ją ir, mano močiūtė, jos mama, pasakė tai ką net aš buvo šokiruota, pagalvojau kad mano močiutė propagandos auka. Netgi taip. Klydau, atsipašau. Ką pasakė? Ogi taip: “nenoriu tos smetoninės Lietuvos, gyvenau tada, žąsis ganiau“. Ji buvo teisi, aš nekartą buvo aptikęs iš tų žmonių kurie gyveno prie Smetonos, kad nieko gero toje tarpukario Lietuvoje nebuvo. Na, nebent jūsų protėvis buvote valdininkas, mokytojas ar kariuomenės elito atstovas, tada, taip, jiems išties buvo gerai. Eiliniai žmonės vargo. Gi ta emigracija į Pietų Amerikos šalis, ar ne pats geriausias liudijimas kad kažkas buvo blogai su ta tarpukario Lietuva? Gi akivaizdu.
Ir nedrįskite kaltinti manęs išdavyste. Kai jūs ryte krapštėte nosį, aš kėliau šiandien trispalvę. Bet švęsti ir minėti tai kas absurdiška negaliu. Ta prieštarauja blaiviam protui. Neįmanoma įlipti į tą pačią upę du kartus. Kai įlispime antrą kartą, gi vanduo jau bus ne tas į kurį įlipome pirmą kartą. Lietuva nepaisant to teigimo, kad ji yra ta pati tarpukario Lietuva, tokia nėra.
blaivaus proto 