Tarp runkelių ir mužikų

Mečiau darbą. Kaip minėjau tai buvo sunkus fizinis darbas. Su darbais Šiauliuoe yra prastai. Na galvojau, gi visokie ekonomistai-demagogai taip aimanuoja, gi trūksta paprastų darbininkų. Jau tiek priruošta tų vadybininkų ir teisininkų (čia ne apie save), kad nebėra kur dėti. Pagalvojau, na pabandysiu, jei sunkiai dirbsiu, tai ir daug užsidirbsiu. Ir nieko panašaus nebuvo. Tėties pensija buvo didesnė nei mano atlyginimas. Ačiū, Tarybų valdžiai kuri suteikė mano tėčiui elektriko išsilavinimą ir pastatė gamyklas kuriuoje vienoje iš jų  dirbo mano tėtis, buvo 6 kategorijos (aukščiausios) elektrikas ir to pasekoje šiandien gauna neblogą pensiją!

Ir koks įdomus gyvenimo posūkis, aš dirbau tuo pagalbiniu darbininku baldų pramonės įmonėje, kuri įsikūrusi toje pačioje vietoje kur dirbo mano tėvas tarybiniais metais. Taigi turiu galimybę palyginti. Ta įmonė išlikusi, aišku kitas pavadinimas, tik naująjį korpusą pardavė, kuriame ir dirbau aš. Jei tarybinais laikais prie didelių įmonių būdavo valgyklos, net medicinos punktai,  nieko panašaus šiais laikais nėra. Pietums valgyti turėdavau atsinešti iš namų, ir sausas maistas taip pakyrėjo, kad buvo pats priblokštas suvokęs, kad ta koneveikiama Tarybų valdžia rūpindavo darbininkais organizuodama jimes maitinimą. Šachas ir matas, jums kurie gąsdinate ir meluojate o kaip baisu buvo gyventi “okupacijos laikais“. Laikotarpis 1956-1989 yra pats geriausias lietuvių tautos istorijoje. Ką da nors tai įrodysiu, jei bus ūpas.

Tačiau pagrindinės priežastys kodėl mečiau darbą, buvo tai kad pradėjau suvokti kad tampu mužiku ir runkeliu. Na, ne iškart. Tiesiog sunkiai atidirbus, ką darai namuose grįžęs apie 17:30-18:00?  Pavalgai ir sėdi prie televizoriaus, nes tikrai esi pavargęs. Suvokiau kad virstu zombiu prie televizoriaus. Tai būtų išties baisu, jei žiūrėčiau tik lietuviškus kanalus, laimei nuo 1998 metų žiūriu palydovinę tv. Ir lietuviška atmosfera mažai teveikia. Baisiausiai darbe buvo kolektyvas. Taip, nepabijosiu įvardindamas: runkeliai ir mužikai. Būčiau sociologas na tikrai daug pastebėjimų galima aprašyti. Suprantama nevisi darbuotojai runkeliai ir mužikai. Išskirčiau dvi iškart krentančias į akį grupes: tai 20-30 metų jau nepriklausomos Lietuvos vaikai. Kita grupė – 60-mečiai, kuriems iki pensijos liko porą metų.  Žmogus, kuris savotišku ramumu ir, matosi, gyvenimiška patirtimi man patiko sakėsi, kad jam liko iki pensijos pusantrų metų. Tad paskaičiuokite kelintų metų jis gimimo. Aš buvau kažkur per vidurį, tik jaunai atrodau, nelabai, manau, jie tesuprato.  Pagal 20-30-mečiusus aš gimęs “prie ruso“. Taip vienas ir pasakė paklausęs metų. Beje koks kvailas pasakymas iš kvailio (nes jis ir buvo tas kitas užsigeidęs prostitutės), visiškas istorijos neišmanymas, na ne jis sugalvojo, bet kas iš to.

Dvigubai juokinga, kad tas 20-30 metų jaunimas klausosi rusiškos muzikos. Nesupranta, bet klausosi. Tikrai. Darbo metu grodavo rusiškas popsas. “Alkogolička, alkogolička“ – iki šiol prisimenu. Rsusiško popso negaliu pakęsti.

Ir sakau, kad Lietuvai šansų nėra. Buvo išties šokiruotas kaip kalba, kokie požiūriai, kokie troškimai pas tą 20-30 metų jaunimą. Du, ieškojo kaip čia kur susirasti prostitučių. Nejuokauju. Vienas surado, davė telefoną kitam su kuriuo dirbau. Bendradarbis ir taip spuoguotas, gaila žmogaus infekcijų ieško. Nežinau kuo viskas baigėsi, gi išėjau. Gaila jo, nei koks keikūnas, kaip kiti; susitvarkytų veido odą, būtų elegantiškas jaunuolis, o troškimai patys šlykščiausi.

Rūko darbininkai (ir jaunimas) žiauriai. “Perekūras“ prasideda dar prieš pietų pertrauką. Šlykštu žiūrėti, kaip jaunimas rūko su tais diedais. Iš pažiūros sveiki rūko su tais kurie akivaizdžiai nėra sveiki. Man tai pasišlykštėtinai šlykštu. Dar ateina keli vadybinkai parūkyti, na ir pleškina rytais, prieš darbą, pirmoje pertraukėlej, po valgio, antroje pertraukėleje ir po darbo.  Nebūdavau pats pirmasis atėjęs į darbą, tad tekdavo spausti ranką  rytinio rūkymo dalyviams – visiems tiems prasirūkiusiems diedams… Fuuuu… Atėjęs į rūbinę nusiplaudavu ranką, nes taip būdavo šlykštu.

Įdomu buvo stebėti darbo kokybę. Tame skyriuje kur dirbau, pusė išties dirba kokybiškai, kita pusė na vienokį ar kitokį brokelį, bent minimalų išties gamina. Aišku yra kontrolė. Akivaizdus brokas nėra praleidžiamas. Bet brokelis, na toks nežymus, va toks kurį sunku pastebėti, į kurį reikia įsižiūrėti, taip, praleidžiamas. Nes priešingu atveju nuostolis. O užsakymai keliauja ir į tą Skandinavijos rinką.  Labai geras įspūdis bus apie Lietuvą. Ir taip dirba tas 20-30 metų jaunimas. Buvo  tame skyriuje ir vienas vyresnio amžiaus bet man bedirbant užsilenkė – gavo berods infarktą ar kažką panašaus. Rūkydavo kaip kaminas.

Piešiu viską juodos spalvomis? Mačiau tik juodą? Nes toks esu? Ne. Mačiau realybę. Iš teigiamybių ką galu pasakyti, tai supratau, kad pajutau susižavėjimą kokybiškai pagamintu produktu. Ir supratau Aušrą Maldeikienę. Kaip?  Prie ko čia ji? Ogi kartą Aušra Maldeikienė yra pasakiusi, kad jai patinka suplauti lėkštes po svečių apsilankymo, t.y. jai patinka mayti galutinį rezultatą pasiektą savo rankomis. Suprantu. Išties kiek ji yra kalbėjusi, kiek yra rašiusi, kiek laidų dalyvavusį apie Lietuvos ekonomiką  ir politiką ir niekas gi nepasikeitė, jokio rezultato nebuvo. O kai matai rezultatą – suplautas lėkštes – jauti pasigerėjimą savo darbu. Taip ir aš, viso labo, tikrai, ne pagrindinis darbuotojas mačiau viso produkto gaminimą ir suvokiau prie jo, bent minimaliai, prisidėjęs ir susižavėjau va tuo rezultatu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s