Nekenčiu patriotinio patoso. Nekenčiu. Ir tai kas buvo šiemetinėje kovo 11-ają buvo baisu. Ir save laikau Lietuvos patriotu, bet tokius Lietuvos kokia yra šiandienos tiesiog nekenčiu. Lietuva yra tiesiog šlykšti. Na va prie mokyklos, dar vakar, buvo surengtas patriotinis vėjo malūnėlių šou, o šiandien tai jau šiukšlynas. Šiukšlių tai kas liko iš tų malūnėlių prigrūsta šiukšlių dėžė. Vėjas išnešiojo aplink. Vardan ko visa tai? Kam teršiama aplinka? Tam kad būtų zombinami mokiniai, ir dar jaunesnio amžiaus.
Bet ne apie tai noriu parašyti, o apie lietuvišką šizofreniją švęsti ir vasario 16, ir kovo 11. Problema yra. Ir ta problema išties yra esminė. Ir tai ką surašysiu turėjo aprašyti ir pateikti pasiūlymą kaip išspręsti problemą Lietuvos intelektualai, bet jie tyli.
Ir problema yra tokia kad mes gi negalime švęsti dviejų nepriklausomybių. Nepriklausomybė tegali būti viena esamu laiku, nes kai nepriklausmybių yra net dvi metuose, pati nepriklausomybė yra nuvertinama. Ir kai sugrius Europos Sąjunga ir tas referendumas kurio aktyvumas buvo nupirktas už nuolaidą pigesniam alui ir skalbimo milteliams bus pasklelbtas (kodėl ir ne, yra tikimybė) negaliojančiu, taip išeina, kad bus dar viena nepriklausomybės diena. Kaip tada? Ką bus trečioji nepriklausomybės diena metuose?
Taip, Lietuvoje švenčiamos dvi neprikalusomybė dienos: vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Be abejo aš visą istoriją žinau. Pirmoji data 1918 metų, antroji iš 1990 metų. Ne čia esmė. Esmė tame teigime kad 1990 metų kovo 11 dieną buvo atkurtas valstybingumas paskelbtas dar 1918 metų vasario 16 d. Na tokia mums teigiama mintis. Tebūnie, tarkim. Aš dabar nesiginčysiu su tuo. Be jokios abejones į tą pačią upę negalima įbristi du kartus, nes kai įbrisi antrą kartą vanduo jau bus kitas. Tad teiginiai girdi apie valstybės testinumą yra juridinė fikcija, o dar paprasčiau teisiog melas, bet tebūnie. Priimkime už gryną pinigą: 1990 metais buvo atkurtas valstybingumas ir Lietuva yra ta pti Lietuva kaip ir buvo nuo 1918 iki 1940. Bet kam tada švęsti? Aš puikiai atsimenu tą laikotarpį. Sąjūdžio delegatai dar 1989 metais, dar prieš rinkimus žadėjo kad sieks nepriklausomybės. Puiku, buvo išrinkti ir pažadą įvykdė. Čia tas pats ką žadėjo valstiečiai: kovosime prieš alkoholizmą, apribosime alkoholio pardavimo darbo laiką (įvykdė) ir įsteigsime alkoholio monopolio parduotuves kaip yra Skandinavijos šalyse (neįgyvendino pažado). Gi puiku kaip politikai įgyvendina pažadus. Na va Sąjūdis atkūrė tą pačią Lietuvą kuri savo nepriklausomybę paskelbė dar 1918 metais. Tai kam dar ta, antroji nepriklausomybės diena? Kam? Kam antrasis gimtadienis jei jau turime pirmąjį gimtadienį, ir jei dabartinė Lietuva yra ta pati 1918-40 metų Lietuva? Gi ta pati, kaip mums nuolat teigiama.
Ir va čia reikia apsipręsti, jei norime turėti normalią valstybę. Juk sutiksite valstybė yra normali jei joje nėra vidinio prieštaravimo jos pačios idėjiniame pasakojime. Kuri viena nepriklausomybė diena turėtų būti švenčiama? Vasario 16-oji, ar kovo 11-oji?
Žiūrint į šių metų, ir apskritai į pastarųjų 30 metų šventimo tradicijas akivaizdu, kad kovo 11 yra svarbesnė šventė. Na turbūt sutikste, tiek daug patriotinio patoso ir kaip šių metų kovo 11 dar nebuvo. Savaip natūralu, nes tai mūsų kartos, puikiai atsimenamas įvykis, gi ir tie kovo 11 dienos signatarai, bent dauguma gyvi. Bet ar išties tai teisinga? Gi ne. Ir čia, labai rimtai rašau: juk jie nebūtų buvę vasario 16-os, tai nebūtų ir kovo 11-os. Juk gi kaip teigiama Lietuva yra ta pati Lietuva.
Vadinasi reikia vienos iš nepriklausomybės dienos atsisakyti, tiesiog nebešvęsti. Tegul būna eilinė darbo diena. Aš rimtai. Ir reikia atsisakyti kovo 11-osios. Juk politikai teįvykdė pažadą. Už tai ačiū. Tiesa, jie nežadėjo, kad taps valstybės išlaikomais rentininkais – už tai jūs, signatarai, beveik esu tikras, esate iškeikti ir prakeikti. Na išskyrus Rimvydą Valatką ir dar kažkelis, kurie principinigai atsisakė ir žemės sklypų, ir rentos, nes nenorėjo tapti naująja privilegijos aptekusia nomenklatūra. Tad kame problema? Turime vasario 16-ają ir to užtenka. Taip, reikia švesti tik vasario 16-ają, net puikia žinodamas, ką prieš ta surašiau ankstesniame įraše, kad niekas tą dieną iš principo ir neįvyko, kad realios valdžios Lietuvos Taryba iki 1918 metų galo taip ir neturėjo (ką turėjo Aukščiausioji Taryba nuo pat 1990 metų kovo 11). Reikia švesti tik vasario 16, net jei ir Liudas Mažylis nerado akto originalo (nerado, jis jus apmulkino!), ir net pati ta vasario 16 spaudoje buvo paskelbta tik vasario 18. Tiesą rašant 1918 metų vasario 16-oji buvo išvis dar labiau efemerinė, dar labiau fikcinė nei kad galima įsivaizduoti. Juk net prie tokių aplinkybių vasario 16 diena yra pagrindas, gi Lietuva yra ta pati. Gi taip? Gi taip.
Dviejų gimtadienių negali būti. Arba pakeisti visą Lietuvos valstybės idėjinį pagrindą. Kol bus du gimtadieniai tol bus esminis prieštaravimas.
blaivaus proto 