Dar paprastesnis būdas skaityti draudžiamus rusiškus naujienų portalus

Tai bus prieš tai mano buvusio įrašo tęsinys. Pasirodo nereikia net diegti jokių VPN, yra dar paprastesnė web proxy technologija leidžianti apeiti Lietuvos valdžios įvestus draudimus patiems skaityti įvairiausius naujienų portalus ir patiems susidaryti nuomonę kas yra tiesa, o kas yra melas. Įveskite į interneto naršyklės adreso lauką: startpage.com Atsivers paieškos portalas, na ir į paiešką įveskite blokuojamo Lietuvoje interneto saito adresą, šiuo atveju aš įvesiu ria.ru – Rossijskoe Informacionnoe Agenstvo. Rodomų rezultatų puslapyje spauskite ant kaukės simbolio:

Jei užvesite pelės žymeklį ant kaukės, dar įspės, kad tai bus Anonymous view, jūs apeisite aplankomų tinklapių sekimą iš serverių pusės.

Viskas. Užsikraus kiek lėčiau, bet štai rezultatas: lietuviška cenzūra apeita.

Štai, prašau gegužės 5 dieną skaitau blokuojamą Lietuvoje informaciją.

Naudokitės į sveikatą. Visas lietuviškų cenzorių darbas nuėjo tuščiai. Tiesa, tinklapiai kurie reikalauja autentifikuotis, kaip Facebook, neveiks.

Mano spjūvis lietuviškiems cenzoriams į veidą

Tai va pinigėlių Ukrainai į specialią Ukrainos bankos sąskaitą nepervedžiau, per daug langelių kuriuos reikia užpildyti, o instrukcijos nėra. Tai mane nežmoniškai sunervino, buvau pasiruošęs paaukoti sunkiu darbu, prakaitu persunktu ir raumenų pertemptu salės darbuotojo darbu uždirbtus pinigus, o nepavyko. Tai va anksčiau nebuvo priežasties kodėl nepavykdavo atversti lenta.ru puslapį, bet prasidėjus karui, prisiminiau, gi Lietuvoje užblokavo. Koks absurdas! Įsidiegiau nemokamą VPN programą Psiphon (tariasi kaip Sifon, t.y. sifonas) ir ką jūs manote? Puikiausiai veikia, pasirenku Čekiją arba Suomiją ir laisvai skaitau rusiškus portalus. Taip, aš skaitau rusišku portalus ir tuo didžiuojus! Nes aš pats sugebu atsirinkti kur yra propaganda, o kur – ne.

Psiphone veikia. Šiuo atveju iš Suomijos lengvai pasiekiu rusiškus portalus

Kokia beprotybė yra blokuoti lenta.ru portalą! Juk tai liberalus portalas, taip Rusijos valdžios nurodymo karą Ukrainoje vadina “specialia karine operacija“ bet gi ir kiti Rusijos portalai taip vadina ir paaiškina kad taip vadiname, nes iš mūsų taip reikalaujama, taigi visas įtakojimo efektas prapuola, nes gi mes suprantame, kad taip nėra. Aha, lietuviai rusiškų portalų skaityti negali, o štai čekai ir suomiai gali. Idėjos autoriau sugalvoję blokuoti lietuviams rusiškus portalus (ne vien tik lenta.ru) laiko jus, lietuviai, bukapročiais negalinčias atsirinkti, bukapročiais kurie tipo perskaitę Rusijos propagandinį požiūrį kažkaip užsikrėsite. Cha-cha! Išties gi su tokiu mąstymu lietuviški valdžiažmogiai (tu, Šimonyte!), klerkai ir cenzoriai esate bukapročiai.

Taip, skaitau ir tuo didžiuojuos!

Tačiau grįžtu prie to, kad nepavykus pervesti pinigų į Ukrainą aš juos pervedžiau kitur! Kartoju, mane sunervino, tad būdamas pilnas ryžto nuveikti pozityvaus, aš pagalvojau: lietuviški valdžiažmogiai prisidengdami kova su Rusija įvedė cenzūrą, pažiūrėkime ką dabar rašo kai bandau atsiversti rusišką draudžiamą portalą:

Skrynšotas ką gaunu vietoj lenta.ru

Na skaitome ką demagogai prirašė: “Prieiga prie internetinio tinklapio yra blokuota policijos reikalavimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 5 d. nutarimo Nr. 290 „Dėl Viešo naudojimo kompiuterių tinkluose neskelbtinos informacijos kontrolės ir ribojamos viešosios informacijos platinimo tvarkos patvirtinimo“ nuostatomis, siekiant užkirsti kelią neskelbtinos informacijos sklaidai.“ Parazitai dar pasitelkė policiją, be abejo tai su dar vienos kvaišelės Bilotaitės žinia. policija priklauso Vidaus reikalų ministerija. Tai va, tai piktybiška demagogija, NES Lietuvos Respublikos konstitucijoje aiškia parašyta: “44 straipsnis. Masinės informacijos cenzūra draudžiama.“ VISKAS! Lietuvos valstybė negali cenzūruoti žiniasklaidos, tuo labiau užsienio žiniasklaidos. Tai dviguba demagogija, gi neabejoju Lietuvoje yra nors vienas mokantis persų kalbą, tai ko nedraudžiate Irano portalų? Ir mokančių arabų kalbą Lietuvoje yra, tai ko nedraudžiate radikalaus islamistų portalų? Tai triguba demagija, aha, pornografiniai užsienio portalai kur niekinami ir tyčiojamasi iš žmonių Lietuvoje yra pasiekiami, tačiau rusiškų informacinių portalų Lietuvoje skaityti negalima?!.. Juk tai absurdų absurdas! Dink lauk Šimonyte, dink Bilotaite! Kas čia per kvaišelių vyriausybė?! Dieve, kas per durniai ir veidmainiai valdžioje?

Tai va buvau taip nusiteikęs paaukoti geriems darbams, kad pinigėlius pervedžiau, kitur… ogi Vaidui Žemaičiui Lekstučiui ir Rūtai Janutienei! Tiksliau į VšĮ Mūsų TV ir VšĮ Nataiva sąskaitas. Pervedžiau į tiems ką jūs, lietuviški valdžiažmogiai, klerkai, propagandistai ir cenzoriai vadinate marginalais, nes man tai kovotojai už žodžio laisvę. Savo elgesiu tą žodžio laisvę skelbiantys. Ir pažadu aš paremsiu dar ir kitus, tai ką jūs, lietuviški valdžiažmogiai, klerkai, propagandistai ir cenzoriai vadinate marginalais.

Įrodymas Nr. 1
Įrodymas Nr. 2

Taip, nemeluoju.

Jei Ukraina kariauja taip kaip renka lėšas – tada pralaimės

Aš už Ukrainą ir ukrainiečius, ir norėčiau kad laimėtų, noriu kad Rusijos įsiveržėliai būtų nugalėti, bet esu realistas ir puikiai suprantu, kad geri norai patys savaime nieko nelemia. Užsidėti Ukrainos spalvų juostelės ant Facebook profilio neužtenka. Išties aš įrodysiu, kad realiais darbais mažai kas tą Ukrainą ir remia, net pats Seimas ar Ukrainos ambasada Lietuvoje…

Jau paremiau VšĮ “Mėlyna ir geltona“, bet ekipiruotė, neperšaunamos liemenės, šalmai, optika, naktinio matymo prietaisai, medikamentai, automobiliai, dronai ir apranga mažai keičia karo eigą. Reikia ginklų. Ginklų tokie geranoriški fondai negali pirkti ir tiekti. Perka valstybės. Ukrainos bankas yra atidaręs sąskaitą aukojimams tam kad būtų paremta Ukrainos kariuomenė. Ok, pagalvojau, taip dar geriau, noriu paremti tiesiogiai ir… žiauriai nusivyliau lėšų rinkimo organizavimu. Ką jie siūlo? Ogi atlikti nuskaitymą iš banko mokėjimo kortelės! Beprotiška! Įvesti kortelės duomenis, net ne prisijungus prie sistemos, įvesti CVV kodą ir tai atlikti į užsienio valstybę, man ir ne tik man, yra absoliučiai nepatikima. Rūpūs miltai, ukrainiečiai jūs neįtikėtinai naivūs, elektroninio saugumo pagrindų neturintys. Ok, net jei čia ir saugu, bet tai nekelia pasitikėjimo. Negi įvedate kortelės duomenis net neprisijungus prie sistemos? Kita vertus ko norėti iš tautos kur patriotizmo pasireiškimas yra nudažyti tvorą, šiukšlių dėžę ar autobuso sustojimą Ukrainos vėliavos spalvomis.

Objektai nudažyti Ukrainos vėliavos spalvomis – Google paieška

Tai toks naivus primityvizmas, kad trūksta žodžių. Kartais ukrainiečių naivumo nekenčiu, išties galėčiau surašyti daugiau, bet negražu kritikuoti mušamąjį šiuo momentu.

Gerai, grįžtu prie pagalbos, Ukrainos banko puslapyje apačioje yra įrašyta sąskaita: “The number of the special account: UA843000010000000047330992708“. O apačioje dar daugiau sąskaitų į kurias reiktų pervesti, priklausomai nuo to kokia valiuta yra pervedama: “For UAH remittances, For USD remittances, For EUR remittances, For GBP remittances.“

Painu, kurią sąskaitą nurodyti, ir kuris tada yra gavėjas? Bandau iš savo banko sąskaitos pervesti. Čia pervedimas į užsienį, rimtas dalykas, niekados nesu daręs ir išlindo krūvos laukelių į kuriuos aš nebežinau ką surašyti:

Krūvos langelių.

Adresas kieno? Ukrainos valstybinio banko ar banko korespondento kuris priima eurais? Ar banko korespondento duomenis SWIFT nurodyti? Interneto banke įspėja, jei neprašo, tai ir nerašykite, bet Ukrainos banko informacijoje nurodyta. Nežinau ką daryti. Tpfu. Ne nebevesiu. Dar lito laikais pavedimai į užsienį buvo nežmoniškai brangūs, ok, dabar bankas sako kad jei remi Ukrainą komisinių nebus, o jei per klaidą nuskaitys, tai grąžins, bet nesu tikras kad išvis nukeliaus. Tad ir nebevedu. Sunervino nežmoniškai.

Pradėjau ieškoti, na turėtų būti informacija. Nuoroda į Seimo puslapį: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=39809&p_k=1 Ta pati informacija. Vėl surašyti tei patys rekvizitai ir Ukrainos banko ir banko korespondento:

Iš Seimo puslapio

Nu ne, man gi reikia žinoti į kurią sąskaitą pervesti į Ukrainos ar Vokietijos. Ir taip puiki iliustracija kad net Seime, taip išeina, niekas nepervedė pinigų Ukrainos armijai, nes su šita problema net nesusidūrė, priešingu atveju būtų paaiškinta kur ir kaip.

Dar ieškau, radau Facebook’o komentaruose Ukrainos ambasados Lietuvoje puslapyje: https://m.facebook.com/ukr.embassy.Lithuania/photos/a.1409450125986627/3098208343777455

Komentarai Ambasados puslapyje

Ne pačioje ambasados skelbiamoje informacijoje, o žmonių komentaruose… Taip, ne man vienam neaiškumas.

Ką ir berašyti… Komentaruose… Na gerai, vadinasi į banko korespondento sąskaitą. O kaip su kitais langeliais? Jūs ukrainiečiai patys ir kalti, kad neišaiškinote, jūs, Ukrainos gerbėjai Seime, taip jau išeina net nebandėte patys daryti pavedimą. Viliuos komentarą parašęs Vilius Jokubaitis dirba Ukrainos ambasadoje.

P.S. Gal per daug nervinuose, bet šiais laikais tokios painiavos internete erzina. Gerai, aš pabandysiu į tą vokišką sąskaitą.

Tokio absurdo net prie Brežnevo nebuvo!

Giminaitė gavo siuntą iš dukros, kuri gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galima daugiau ir neberašyti, nes tas kas DABAR yra sudūręs su tai jau žino koks tai pragaras, bet kiti to nežino, tad aprašysiu.

Prisipažinsiu, aš nuo mažens, tiksliau tėvai, tarybiniais metais gaudavo siuntinių iš Amerikos, dar Brežnevo laikais. Paskutinį kartą siuntinį gavome 1995 metais. Būdavo pagrinde rūbai, amerikonai yra labai išlaidūs šopingo, vartotiškos kultūros žmonės (susimasčiau, kaip tokio way of life aš nekenčiu). Stebėdavaus, gaudavome praktiškai naujus rūbus, t.y. užsivilkdavo vieną kartą, nepatiko, meta lauk, mano atveju siunčia į Lietuvą giminėms. Tačiau svarbiausia ką noriu pabrėžti, kad niekados, niekadooos, NIE-KA-DOS neteko pildyti jokių deklaracijų kas per siunta, kiek vienetų ko prisiuntė, nei prie Brežnevo, nei prie Andropovo, nei prie Gorbačiovo, nei prie Prunskienės, nei prie Vagnorio, nei prie Abišalos, nei prei Lubio, nei prie Šleževičiaus, nei prie Stankevičiaus, nei vėl prie Vagnorio, nei prie Pakso, nei prie Kubiliaus, nei prie vėl prie Pakso, nei vėl prie Vagnoriaus, nei prie Brazausko, nei prei Kirkilo, nei vėl prie Kubiliaus, nei prie Butkevičiaus, nei prie Skvernelio. To dar betrūko, naudotus daiktus deklaruoti! Net nukvakusiam (gal ir toks nebuvo, bet dėl sunkios kalbėsenos tokį įspūdį palikdavo) Brežnevui sugalvoti tokią tvarką net nešovė į galvą.

Tai va, dabartinei Lietuvos valdžiai tai šovė į galvą. Gerai, gerai, aš žinau, tai Europos Sąjungos politika kuri nuo šių metų liepos 1 dienos panaikino PVM lengvatą siuntoms iš trečiųjų šalių. Apie tai buvo rašyta ne kartą, pvz.: Lietuvos paštas: net pusė iš trečiųjų šalių gautų siuntų laukia reakcijos iš gavėjų ar Mėnuo, kada už siuntas iš trečiųjų šalių reikia mokėti daugiau: Lietuvos paštas kritinių problemų nemato ir t.t. Galų gale susidūriau ir aš, nes kai 80 metų moteris priversta deklaruoti savo pačios dukros siunčiamus naudotus rūbus yra pasityčiojimas iš žmogaus. Taip, Lietuva oficialiai tyčiojais iš žmonių. Kaip 80 metų moteriškė gali deklaruoti kas toje siuntoje yra? KAIP? Tamsta, kvaišele Ingrida Šimonyte, ar tu supranti kokį pasityčiojimą tu padarei? Taip, tu, nes negerbiu ir nekenčiu šitos vyriausybės, labiausiai nei bet kada buvusios. Taip, tu Ingrida Šimonyte, nes realią valdžią Lietuvoje turi ministras pirmininkas, o ne prezidentas, tai jau esu aprašęs. Taip, tu Ingrida Šimonyte, nes tu net nebandei prieštarauti tokiai Europos Sąjungos politikai.

Taigi susidūriau ir aš, nes kas gi kitas atliks deklaraciją, jei ne aš iš giminės? Kas moka naudotis kompiuteriu, internetu, jei ne giminaitis? Ką gi teko 80 metų moteriškei net išsiimti iš banko kodų generatorių, nes kaip kitaip asmens tapatybę nustatyti? Taip, ir aš už moteriškę atlikau visus prisijungimus norint deklaruoti siuntą su naudotais rūbais! Taip, aš turėjau svetimo žmogaus prisijungimus prie internetinio banko. Maža to, siuntoje esančių naudotų daiktų suma viršijo 45 eurų, tad dar teko sumokėti muito mokestį. Taip, taip, jūs teisingai perskaitėte: importo mokestis už naudotus daiktus, nes tai traktuojama kaip dovana, o nulinės vertės negalima deklaruoti! Kartoju, nulio įrašyti negalima! Ir taip, tai atlikau aš, net namo parsivežiau kodų generatorių, nes viena antra siunta vėlavo, taigi keletą dienų galėjau daryti su svetimo žmogaus interenetine bankininkyste ką noriu! Ir taip, aš iš giminaitės banko sąskaitos apmokėjau muito mokestį.

Įrodymas

Ir kad jūs žinotumėte kaip iš išplūdau Lietuvos valdžią, Ingridą Šimonytę, Europos Sąjungą už šitą beprotybę. Nekenčiu tokios Lietuvos, nekenčiu Europos Sąjungos! Nekenčiu! Taip, nekenčiu, man neįdomu, koks ten Briuselio klerkas sugalvojo, rezultatas yra toks, kad Lietuvoje tvarka yra tokia kaip aprašau, ir tai įvyko prie esamos valdžios, prie Šimonytės valdžios.

Gerai, giminaitei pasisekė, siuntos atkeliavo, nes visą juodą darbą atlikau aš. Nepaėmiau nei cento, nors ji siūlė atsidėkoti, mama net sudraudę giminaitę: “na jau pas tave lankomes, ką dar iš tavęs pinigus imsime?“. Ir nepavogiau nei cento iš jos sąskaitos. O dabar pagalvokite, pačios neempatiškiausios pasaulio tautos atstovai, kiek tokių vienišų tėvų nesugebės deklaruoti savo vaikų siunčiamų siuntų iš užsienio? Nekenčiu! Kas tai? Ko siekiama? Ne visi gi turi artimųjų kas pagelbėtų, o jei yra, ar visi yra sąžiningi?

Dvėskite valdžiažmogiai kurie tokią tvarką sugalvojo ir patvirtino, dvėskite!

P.S. Gal pavers nuoroda – Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie siuntų iš trečiųjų šalių deklaravimą.

Visa kapitalizmo esmė

Viskas brangsta ir toliau brangs. Pakankamai ilgai išdirbau maisto prekių parduotuvėje kad tai pastebėčiau savo akimis. Deja, maistas ir toliau brangs – tai pasaulinė tendencija. Tiesiog mažėja žmonių gyvenančių ir dirbančių kaime. Bado nėra nes šiuolaikinės žemdirbystės technologijos ir šiuolaikinė maisto apdirbimo pramonė kompensuoja žmonių nebedirbančių žemės ūkyje skaičių. Tačiau maisto prangimą didina ir paprasčiausias prekybininkų noras pasipelnyti pasinaudojus akimirka. Taip gi nuolat būna su benzinu, girdi pasaulinės naftos kainos kyla, tad ir automobilių kuro kainos turi didėti. Be abejo taip turėtų būti, bet ne iš karto, gi parduoda produkciją kuri buvo nupirkta dar už žemesnę kainą.

Grįžtu prie maisto. Turbūt pastebėjote kad pabrango aliejus. Taigi. Ir aš užfiksavau šitą brangimą.

Aliejus brangsta

Ir brangs, nes parduotuvė pasinaudojusi aliejaus brangimu visame pasaulyje ėmė ir padidino jau turimo aliejaus kainą. Tai ne naujai atvežta partija. Aliejus “Natura“ yra iš Argentinos, vadinasi, greičiausiai, yra atvežtas per tarpininką-importuotoją. Taigi atsiskaityta jau iš anksto, čia ne vietinis gamintojas su kuriuo atsiskaitoma tik pardavus prekę. Aš pats nuo tos pačios paletės aliejų sudėjau į lentyną, ir po to kai “pasaulinės aliejaus kainos pakilo“ vėl nuo tos pačios paletės, tos pačios partijos aliejų sudėjau į jau išpirktą lentyną. Papildomi 30 centai nuo kiekvieno butelio yra nemažai.

Tad ir toliau brangs. Tik žinokite, brangimą sukelia ir paprasčiausias noras pasipelnyti.

Salės darbuotojas su aukštuoju išsilavinimu

Tai aš. Jau beveik metus. Dėl to ilgai ir nerašiau, nes kas realiai dirba tokiai zabovai kaip vesti blogą neturi laiko. Ne tai laiko, fizinių jėgų nėra. Ir taip gyvena žymi Lietuvos dalis. Gi Maxima yra didžiausias Lietuvos darbdavys, ir salės darbuotojai (ne vien maisto prekių) prekybcentriuose sudaro žymų darbuotojų skaičių.

Kaip minėjau Šiauliuose nėra darbo – apie darbą pamainomis, neverta net užsiminti, nes tai darbas vergams – tad teko ieškoti kitur. Kokie darbai vyrauja aš žinau. Tad įsidarbinau vienoje iš maisto prekių parduotuvių tinklų, tai ne Maxima (ei, čia yra raidė X, patriotiniai lietuviški debilai) ir ne ne Lidl, nors į šias parduotuves buvau siuntęs savo gyvenimo aprašymą, bet tai buvo seniau, visos įsidarbinimo strategijos nežinojau. Tuomet sąžiningai surašydau arba pasakodavau savo pilną karjerą, bet šį sykį pasielgiau protingiau, nurodžiau pagrąžintą gyvenimo aprašymą. Kas tai yra? Ogi vietoj to kad nurodyčiau esąs su aukštuoju išsilavinimu, nurodžiau kad turiu aukštesnįjį, na taip, jei jau turiu aukštąjį, pamaniau: esu baigęs darbo biržos kursus ir praėjęs praktiką, tai nemanau kad tai melas. Sekantį kartą besidarbinant, ko gero, nurodysiu kad esu su viduriniu išsilavinimu. Taip, va dabar aš žinau kaip dabar reikia pateikti save: visą savo darbinę patirtį rašyti yra kvaila. Nuoširdumas nėra reikalingas rašant CV. Nutylėkite kai ką, nutylėkite tai kas nereikalinga darbe į kurį kandidatuojate: nutylėjimas nėra melas. Kalba – auksas, tyla – sidabras. Rinkites sidabrinę tylą rašydami CV ir išbraukite tai kas yra neaktualu įsidarbinant į žemesnio profilio darbą. Tai mano patirtis.

Tai va darbas maisto prekių parduotuvėje galutinai mane padarė kairiųjų pažiūrų. Cha-cha, kapitalistas mane priėmė į darbą ir aš tapau kairiuoju. Tačiau net čia yra blogybė. Dirbdamas parduotuvėje aš pažinau, jus lietuviai (aš pats lietuvis, jei to dar neminėjau). Ir jūs lietuviai esate baisūs žmonės. Aš mačiau visus įmanomus pirkėjo tipažus: nuo vietinio pijoko geriančio kosmetinį spiritą (cha-cha, Veryga net nepagalvojo kad leidus alkoholį pardavinėti tik nuo 10 valandos, latrai pirks pakaitalus, kurie kvaišins dar labiau) iki verslininko-didmeninko, nuo kūdikio kurį tėvai atsivežė į parduotuvę siaučiant koronovirusinei pandemijai iki diedų ir babulencijų. Aš mačiau visą jūsų kvailumą, lietuviai, kai 2020 gruodžio 15 dieną uždarant nemaisto parduotuves jūs, bukapročiai, vis tiek plūdote į maisto prekių parduotuvių, kurių gi neuždarė ir neuždarys.

Tapau ne tik kairiuoju, bet ir žaliuoju. Ar kartą bent pagalvojote, o kur dingsta produktai kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs? Arba, kur dingsta produktai kurių pakuotė yra pažeista, pvz., sudaužytos stiklinės pakuotės su maisto produktais? Atsakysiu: į bendrą šiukšlių krūvą! Nuo pasenusio alaus (su turiniu ir pakuote) iki buitinės chemijos keliauja į bendrą krūvą. Visa ta košė keliauja į bendrą konteinerį! Atliekų rūšiavimas Lietuvoje neveikia. Maisto prekių parduotuvės yra neabejotinai vieni iš didesnių teršėjų.

Tačiau net čia esmė. Teiginys, kad jei sunkiai dirbsi tai visada užsidirbsi neveikia. Atlyginimas į rankas 500 eurų, dabar 540 eurų, nemanau kad atitinka didelio uždarbio sąvoką. Klystu? Bet ar įmanoma išsilaikyti save ir šeimą jei toks atlyginimas? Kur tas laisvosios rinkos / kapitalizmo apologetų teorijos patvirtinimas: jei daug, sunkiai, kruopščiai, atsakingai dirbsi tai ir užsidirbsi ir prasigyvensi? Juk aš taip ir dirbu, net viršvalandžius už kuriuos niekas nemoka.

Ir salės darbuotojais gi dirba daugybė žmonių, kurie grįžta namo nusikalę ir išsekę.

Ir kovo 11 proga parašysiu štai ką: aš nekenčiu jūsų, seimūnai ir kovo 11 akto signatarai. Jūs, seimūnai, kurie sako, girdi, po 4 metų kadencijos Seime žmogus praranda profesinę kvalifikaciją todėl neišrinktiems seimūnams reikia įvestį rentą iki gyvos galvos (kai kuriems š*džiams ji jau yra). Neįtikėtinai įžūli prieš valdžios lovio prilindusių veltėdžių logika! Eikite į sales darbuotojus, lodoriai! Darbą perpratau aš, perprasite ir jūs!

Arba vasario 16-oji, arba kovo 11-oji.

Nekenčiu patriotinio patoso. Nekenčiu. Ir tai kas buvo šiemetinėje kovo 11-ają buvo baisu. Ir save laikau Lietuvos patriotu, bet tokius Lietuvos kokia yra šiandienos tiesiog nekenčiu. Lietuva yra tiesiog šlykšti. Na va prie mokyklos, dar vakar, buvo surengtas patriotinis vėjo malūnėlių šou, o šiandien tai jau šiukšlynas. Šiukšlių tai kas liko iš tų malūnėlių prigrūsta šiukšlių dėžė. Vėjas išnešiojo aplink. Vardan ko visa tai? Kam teršiama aplinka? Tam kad būtų zombinami mokiniai, ir dar jaunesnio amžiaus.

patriotinis patosas vaikams

Bet ne apie tai noriu parašyti, o apie lietuvišką šizofreniją švęsti ir vasario 16, ir kovo 11. Problema yra. Ir ta problema išties yra esminė. Ir tai ką surašysiu turėjo aprašyti ir pateikti pasiūlymą kaip išspręsti problemą Lietuvos intelektualai, bet jie tyli.

Ir problema yra tokia kad mes gi negalime švęsti dviejų nepriklausomybių. Nepriklausomybė tegali būti viena esamu laiku, nes kai nepriklausmybių yra net dvi metuose, pati nepriklausomybė yra nuvertinama. Ir kai sugrius Europos Sąjunga ir tas referendumas kurio aktyvumas buvo nupirktas už nuolaidą pigesniam alui ir skalbimo milteliams bus pasklelbtas (kodėl ir ne, yra tikimybė) negaliojančiu, taip išeina, kad bus dar viena nepriklausomybės diena. Kaip tada? Ką bus trečioji nepriklausomybės diena metuose?

Taip, Lietuvoje švenčiamos dvi neprikalusomybė dienos: vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Be abejo aš visą istoriją žinau. Pirmoji data 1918 metų, antroji iš 1990 metų. Ne čia esmė. Esmė tame teigime kad 1990 metų kovo 11 dieną buvo atkurtas valstybingumas paskelbtas dar 1918 metų vasario 16 d. Na tokia mums teigiama mintis. Tebūnie, tarkim. Aš dabar nesiginčysiu su tuo. Be jokios abejones į tą pačią upę negalima įbristi du kartus, nes kai įbrisi antrą kartą vanduo jau bus kitas. Tad teiginiai girdi apie valstybės testinumą yra juridinė fikcija, o dar paprasčiau teisiog melas, bet tebūnie. Priimkime už gryną pinigą: 1990 metais buvo atkurtas valstybingumas ir Lietuva yra ta pti Lietuva kaip ir buvo nuo 1918 iki 1940. Bet kam tada švęsti? Aš puikiai atsimenu tą laikotarpį. Sąjūdžio delegatai dar 1989 metais, dar prieš rinkimus žadėjo kad sieks nepriklausomybės. Puiku, buvo išrinkti ir pažadą įvykdė. Čia tas pats ką žadėjo valstiečiai: kovosime prieš alkoholizmą, apribosime alkoholio pardavimo darbo laiką (įvykdė) ir įsteigsime alkoholio monopolio parduotuves kaip yra Skandinavijos šalyse (neįgyvendino pažado). Gi puiku kaip politikai įgyvendina pažadus. Na va Sąjūdis atkūrė tą pačią Lietuvą kuri savo nepriklausomybę paskelbė dar 1918 metais. Tai kam dar ta, antroji nepriklausomybės diena? Kam? Kam antrasis gimtadienis jei jau turime pirmąjį gimtadienį, ir jei dabartinė Lietuva yra ta pati 1918-40 metų Lietuva? Gi ta pati, kaip mums nuolat teigiama.

Ir va čia reikia apsipręsti, jei norime turėti normalią valstybę. Juk sutiksite valstybė yra normali jei joje nėra vidinio prieštaravimo jos pačios idėjiniame pasakojime. Kuri viena nepriklausomybė diena turėtų būti švenčiama? Vasario 16-oji, ar kovo 11-oji?

Žiūrint į šių metų, ir apskritai į pastarųjų 30 metų šventimo tradicijas akivaizdu, kad kovo 11 yra svarbesnė šventė. Na turbūt sutikste, tiek daug patriotinio patoso ir kaip šių metų kovo 11 dar nebuvo. Savaip natūralu, nes tai mūsų kartos, puikiai atsimenamas įvykis,  gi ir tie kovo 11 dienos signatarai, bent dauguma gyvi. Bet ar išties tai teisinga? Gi ne. Ir čia, labai rimtai rašau: juk jie nebūtų buvę vasario 16-os, tai nebūtų ir kovo 11-os. Juk gi kaip teigiama Lietuva yra ta pati Lietuva.

Vadinasi reikia vienos iš nepriklausomybės dienos atsisakyti, tiesiog nebešvęsti. Tegul būna eilinė darbo diena. Aš rimtai. Ir reikia atsisakyti kovo 11-osios. Juk politikai teįvykdė pažadą. Už tai ačiū. Tiesa, jie nežadėjo, kad taps valstybės išlaikomais rentininkais – už tai jūs, signatarai, beveik esu tikras, esate iškeikti ir prakeikti. Na išskyrus Rimvydą Valatką ir dar kažkelis, kurie principinigai atsisakė ir žemės sklypų, ir rentos, nes nenorėjo tapti naująja privilegijos aptekusia nomenklatūra. Tad kame problema? Turime vasario 16-ają ir to užtenka. Taip, reikia švesti tik vasario 16-ają, net puikia žinodamas, ką prieš ta surašiau ankstesniame įraše, kad niekas tą dieną iš principo ir neįvyko, kad realios valdžios Lietuvos Taryba iki 1918 metų galo taip ir neturėjo (ką turėjo Aukščiausioji Taryba nuo pat 1990 metų kovo 11). Reikia švesti tik vasario 16, net jei ir Liudas Mažylis nerado akto originalo (nerado, jis jus apmulkino!), ir net pati ta vasario 16  spaudoje buvo  paskelbta tik vasario 18. Tiesą rašant 1918 metų vasario 16-oji buvo išvis dar labiau efemerinė, dar labiau fikcinė nei kad galima įsivaizduoti. Juk net prie tokių aplinkybių vasario 16 diena yra pagrindas, gi Lietuva yra ta pati. Gi taip? Gi taip.

Dviejų gimtadienių negali būti. Arba pakeisti visą Lietuvos valstybės idėjinį pagrindą. Kol bus du gimtadieniai tol bus esminis prieštaravimas.

Tarp runkelių ir mužikų

Mečiau darbą. Kaip minėjau tai buvo sunkus fizinis darbas. Su darbais Šiauliuoe yra prastai. Na galvojau, gi visokie ekonomistai-demagogai taip aimanuoja, gi trūksta paprastų darbininkų. Jau tiek priruošta tų vadybininkų ir teisininkų (čia ne apie save), kad nebėra kur dėti. Pagalvojau, na pabandysiu, jei sunkiai dirbsiu, tai ir daug užsidirbsiu. Ir nieko panašaus nebuvo. Tėties pensija buvo didesnė nei mano atlyginimas. Ačiū, Tarybų valdžiai kuri suteikė mano tėčiui elektriko išsilavinimą ir pastatė gamyklas kuriuoje vienoje iš jų  dirbo mano tėtis, buvo 6 kategorijos (aukščiausios) elektrikas ir to pasekoje šiandien gauna neblogą pensiją!

Ir koks įdomus gyvenimo posūkis, aš dirbau tuo pagalbiniu darbininku baldų pramonės įmonėje, kuri įsikūrusi toje pačioje vietoje kur dirbo mano tėvas tarybiniais metais. Taigi turiu galimybę palyginti. Ta įmonė išlikusi, aišku kitas pavadinimas, tik naująjį korpusą pardavė, kuriame ir dirbau aš. Jei tarybinais laikais prie didelių įmonių būdavo valgyklos, net medicinos punktai,  nieko panašaus šiais laikais nėra. Pietums valgyti turėdavau atsinešti iš namų, ir sausas maistas taip pakyrėjo, kad buvo pats priblokštas suvokęs, kad ta koneveikiama Tarybų valdžia rūpindavo darbininkais organizuodama jimes maitinimą. Šachas ir matas, jums kurie gąsdinate ir meluojate o kaip baisu buvo gyventi “okupacijos laikais“. Laikotarpis 1956-1989 yra pats geriausias lietuvių tautos istorijoje. Ką da nors tai įrodysiu, jei bus ūpas.

Tačiau pagrindinės priežastys kodėl mečiau darbą, buvo tai kad pradėjau suvokti kad tampu mužiku ir runkeliu. Na, ne iškart. Tiesiog sunkiai atidirbus, ką darai namuose grįžęs apie 17:30-18:00?  Pavalgai ir sėdi prie televizoriaus, nes tikrai esi pavargęs. Suvokiau kad virstu zombiu prie televizoriaus. Tai būtų išties baisu, jei žiūrėčiau tik lietuviškus kanalus, laimei nuo 1998 metų žiūriu palydovinę tv. Ir lietuviška atmosfera mažai teveikia. Baisiausiai darbe buvo kolektyvas. Taip, nepabijosiu įvardindamas: runkeliai ir mužikai. Būčiau sociologas na tikrai daug pastebėjimų galima aprašyti. Suprantama nevisi darbuotojai runkeliai ir mužikai. Išskirčiau dvi iškart krentančias į akį grupes: tai 20-30 metų jau nepriklausomos Lietuvos vaikai. Kita grupė – 60-mečiai, kuriems iki pensijos liko porą metų.  Žmogus, kuris savotišku ramumu ir, matosi, gyvenimiška patirtimi man patiko sakėsi, kad jam liko iki pensijos pusantrų metų. Tad paskaičiuokite kelintų metų jis gimimo. Aš buvau kažkur per vidurį, tik jaunai atrodau, nelabai, manau, jie tesuprato.  Pagal 20-30-mečiusus aš gimęs “prie ruso“. Taip vienas ir pasakė paklausęs metų. Beje koks kvailas pasakymas iš kvailio (nes jis ir buvo tas kitas užsigeidęs prostitutės), visiškas istorijos neišmanymas, na ne jis sugalvojo, bet kas iš to.

Dvigubai juokinga, kad tas 20-30 metų jaunimas klausosi rusiškos muzikos. Nesupranta, bet klausosi. Tikrai. Darbo metu grodavo rusiškas popsas. “Alkogolička, alkogolička“ – iki šiol prisimenu. Rsusiško popso negaliu pakęsti.

Ir sakau, kad Lietuvai šansų nėra. Buvo išties šokiruotas kaip kalba, kokie požiūriai, kokie troškimai pas tą 20-30 metų jaunimą. Du, ieškojo kaip čia kur susirasti prostitučių. Nejuokauju. Vienas surado, davė telefoną kitam su kuriuo dirbau. Bendradarbis ir taip spuoguotas, gaila žmogaus infekcijų ieško. Nežinau kuo viskas baigėsi, gi išėjau. Gaila jo, nei koks keikūnas, kaip kiti; susitvarkytų veido odą, būtų elegantiškas jaunuolis, o troškimai patys šlykščiausi.

Rūko darbininkai (ir jaunimas) žiauriai. “Perekūras“ prasideda dar prieš pietų pertrauką. Šlykštu žiūrėti, kaip jaunimas rūko su tais diedais. Iš pažiūros sveiki rūko su tais kurie akivaizdžiai nėra sveiki. Man tai pasišlykštėtinai šlykštu. Dar ateina keli vadybinkai parūkyti, na ir pleškina rytais, prieš darbą, pirmoje pertraukėlej, po valgio, antroje pertraukėleje ir po darbo.  Nebūdavau pats pirmasis atėjęs į darbą, tad tekdavo spausti ranką  rytinio rūkymo dalyviams – visiems tiems prasirūkiusiems diedams… Fuuuu… Atėjęs į rūbinę nusiplaudavu ranką, nes taip būdavo šlykštu.

Įdomu buvo stebėti darbo kokybę. Tame skyriuje kur dirbau, pusė išties dirba kokybiškai, kita pusė na vienokį ar kitokį brokelį, bent minimalų išties gamina. Aišku yra kontrolė. Akivaizdus brokas nėra praleidžiamas. Bet brokelis, na toks nežymus, va toks kurį sunku pastebėti, į kurį reikia įsižiūrėti, taip, praleidžiamas. Nes priešingu atveju nuostolis. O užsakymai keliauja ir į tą Skandinavijos rinką.  Labai geras įspūdis bus apie Lietuvą. Ir taip dirba tas 20-30 metų jaunimas. Buvo  tame skyriuje ir vienas vyresnio amžiaus bet man bedirbant užsilenkė – gavo berods infarktą ar kažką panašaus. Rūkydavo kaip kaminas.

Piešiu viską juodos spalvomis? Mačiau tik juodą? Nes toks esu? Ne. Mačiau realybę. Iš teigiamybių ką galu pasakyti, tai supratau, kad pajutau susižavėjimą kokybiškai pagamintu produktu. Ir supratau Aušrą Maldeikienę. Kaip?  Prie ko čia ji? Ogi kartą Aušra Maldeikienė yra pasakiusi, kad jai patinka suplauti lėkštes po svečių apsilankymo, t.y. jai patinka mayti galutinį rezultatą pasiektą savo rankomis. Suprantu. Išties kiek ji yra kalbėjusi, kiek yra rašiusi, kiek laidų dalyvavusį apie Lietuvos ekonomiką  ir politiką ir niekas gi nepasikeitė, jokio rezultato nebuvo. O kai matai rezultatą – suplautas lėkštes – jauti pasigerėjimą savo darbu. Taip ir aš, viso labo, tikrai, ne pagrindinis darbuotojas mačiau viso produkto gaminimą ir suvokiau prie jo, bent minimaliai, prisidėjęs ir susižavėjau va tuo rezultatu.

Vasario 16-oji. Tpfu

Šiandiena. Sekmadienis. “Lietuva – Marijos žemė“,  gi! Ir dar vasario 16-oji. Akropolis. Dirba visos parduotuvės. Va taip Lietuva švenčia!

Ir dar sykį įsitikinau, eiliniam žmogui, Tarybų Sąjungoje buvo geriau. Taip, taip, aš per Vasario 16-ąją tai konstatuoju. Uuuuu… “Šventvagiška“. Tebūnie. Aš ne koks šizofreninis stalinistas, turiu omeny vėlesnį laikotarpį. Tai va, laikotarpyje 1956-1989 metų Tarybų Lietuvoje parduotuvės nedirbdavo sekmadieniais ir pirmadieniais. Pamenu, nes to laikotarpio pabaigoje gyvenau, ir buvau pakankamai tada sąmoningas. Nedirbo, faktas.

Aš neįsivaiduoju, kad dabartineje Lietuvoje šeima gali minėti nepriklausomybės dieną, nes pramonės kaip tokios Lietuvoje mažai beliko. Labai daug dirba paslaugų sektoriuje, net abu šeimos nariai. Ir šiandien, labai tikėtina, abu dirba. Gi laisvadienis, gi savininkai moka už patalpų nuomą prekybos centrams, tad gi reikia pinigus atgauti. Tad visi maisto, butinės technikos, šmotkių ir maisto įstaigos dirba. Gi kapitalizmas. Gi priešingu atveju savininkui – pajamų, ir iš to pelno netekimas.  Tad ir dirba.

Ir va čia Lietuva pralaimi, nes kai nėra šeimai kada susimąstyti kas per diena, tai ir neikas neusimąsto. Jau užaugo nauja tik per pinigų prizmę mąstanti karta. Cha-cha!

Ir nieko reikšmingo 1918 metų vasario 16-ąją neįvyko. Istoriją, visą istorinį kontekstą aš išmanau. Lietuvių istorikai apie tai nerašo. Niekieno nerinkti “Lietuvos Tarybos“ nariai paskelbė nepriklausomybę. Ir kas? Naivu tikėti, kad užtenka kažką paskelbti ir tai įvyksta. Gi ne. Antra, tie patys Tarybos nariai buvo paskelbę 1917 metų gruodžio 11 aktą kuriame Lietuvą susiejo su Vokietija. Aha, labai autoritetinga tapo ta taryba kai vieną dieną skelbia vieną, o kitą kartą – kitą. Trečia, realios valdžios “Lietuvos Taryba“ laikotarpyje nuo 1918 m. vasario 16 iki kažkur 1918 metų galo taip ir neturėjo. Beje amžininkai taip ir ją vertino, pas Petrą Klimą atsimiminuose puikiai aprašyta Tarybos virtualumas. Iki 1918 metų lapkričio 11 d. t.y. iki Compiègne paliaubų (ne Kompjeno! – nekenčiu adaptuotos vietovardžio formos, ją vartojantys yra beraščiai) nieko tas paskelbimas nereiškė. Reali valdžia buvo Vokietijos civilinės administracijos rankose, legitimumo prasme Lietuva tebuvo Rusijos dalis. Va tik po to, po paliaubų  ir prasideda formuotis Lietuvos valstybė ir tai labai pamažu. Va nuo kada ir reikia kalbėti apie Lietuvos Respublikos atsiradimo pradžią.

Ir Liudas Mažylis nerado vasario 16 akto orginalo. Jis (ir žurnaliūgos) jus visus apgavo. Įžūlumo viršūnė. Rado ranka rašytą nuorašą su vertimu (gi kopijavimo aparatų 1918 metais nebuvo) ir paskelbė jums, naivuoliams, štai originalas! Duokit man milijoną eurų!

Nešvenčiau ir nešvęsiu vasario 16. Niekas mane su ja nesieja. Gimiau Tarybų Lietuvoje, tėtis prie vokiečių karo metu, viena močiutė 1908 metais Amerikoje, kita 1915 metais. Pataroji kai 1990 kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mama apsilankė pas ją ir, mano močiūtė, jos mama, pasakė tai ką net aš buvo šokiruota, pagalvojau kad mano močiutė propagandos auka. Netgi taip. Klydau, atsipašau.  Ką pasakė? Ogi taip: “nenoriu tos smetoninės Lietuvos, gyvenau tada, žąsis ganiau“. Ji buvo teisi, aš nekartą buvo aptikęs iš tų žmonių kurie gyveno prie Smetonos, kad nieko gero toje tarpukario Lietuvoje nebuvo. Na, nebent jūsų protėvis buvote valdininkas, mokytojas ar kariuomenės elito atstovas, tada, taip, jiems išties buvo gerai. Eiliniai žmonės vargo. Gi ta emigracija į Pietų Amerikos šalis, ar ne pats geriausias liudijimas kad kažkas buvo blogai su ta tarpukario Lietuva? Gi akivaizdu.

Ir nedrįskite kaltinti manęs išdavyste. Kai jūs ryte krapštėte nosį, aš kėliau šiandien trispalvę. Bet švęsti ir minėti tai kas absurdiška negaliu. Ta prieštarauja blaiviam protui. Neįmanoma įlipti į tą pačią upę du kartus. Kai įlispime antrą kartą, gi vanduo jau bus ne tas į kurį įlipome pirmą kartą. Lietuva nepaisant to teigimo, kad ji yra ta pati tarpukario Lietuva, tokia nėra.