Arba vasario 16-oji, arba kovo 11-oji.

Nekenčiu patriotinio patoso. Nekenčiu. Ir tai kas buvo šiemetinėje kovo 11-ają buvo baisu. Ir save laikau Lietuvos patriotu, bet tokius Lietuvos kokia yra šiandienos tiesiog nekenčiu. Lietuva yra tiesiog šlykšti. Na va prie mokyklos, dar vakar, buvo surengtas patriotinis vėjo malūnėlių šou, o šiandien tai jau šiukšlynas. Šiukšlių tai kas liko iš tų malūnėlių prigrūsta šiukšlių dėžė. Vėjas išnešiojo aplink. Vardan ko visa tai? Kam teršiama aplinka? Tam kad būtų zombinami mokiniai, ir dar jaunesnio amžiaus.

patriotinis patosas vaikams

Bet ne apie tai noriu parašyti, o apie lietuvišką šizofreniją švęsti ir vasario 16, ir kovo 11. Problema yra. Ir ta problema išties yra esminė. Ir tai ką surašysiu turėjo aprašyti ir pateikti pasiūlymą kaip išspręsti problemą Lietuvos intelektualai, bet jie tyli.

Ir problema yra tokia kad mes gi negalime švęsti dviejų nepriklausomybių. Nepriklausomybė tegali būti viena esamu laiku, nes kai nepriklausmybių yra net dvi metuose, pati nepriklausomybė yra nuvertinama. Ir kai sugrius Europos Sąjunga ir tas referendumas kurio aktyvumas buvo nupirktas už nuolaidą pigesniam alui ir skalbimo milteliams bus pasklelbtas (kodėl ir ne, yra tikimybė) negaliojančiu, taip išeina, kad bus dar viena nepriklausomybės diena. Kaip tada? Ką bus trečioji nepriklausomybės diena metuose?

Taip, Lietuvoje švenčiamos dvi neprikalusomybė dienos: vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Be abejo aš visą istoriją žinau. Pirmoji data 1918 metų, antroji iš 1990 metų. Ne čia esmė. Esmė tame teigime kad 1990 metų kovo 11 dieną buvo atkurtas valstybingumas paskelbtas dar 1918 metų vasario 16 d. Na tokia mums teigiama mintis. Tebūnie, tarkim. Aš dabar nesiginčysiu su tuo. Be jokios abejones į tą pačią upę negalima įbristi du kartus, nes kai įbrisi antrą kartą vanduo jau bus kitas. Tad teiginiai girdi apie valstybės testinumą yra juridinė fikcija, o dar paprasčiau teisiog melas, bet tebūnie. Priimkime už gryną pinigą: 1990 metais buvo atkurtas valstybingumas ir Lietuva yra ta pti Lietuva kaip ir buvo nuo 1918 iki 1940. Bet kam tada švęsti? Aš puikiai atsimenu tą laikotarpį. Sąjūdžio delegatai dar 1989 metais, dar prieš rinkimus žadėjo kad sieks nepriklausomybės. Puiku, buvo išrinkti ir pažadą įvykdė. Čia tas pats ką žadėjo valstiečiai: kovosime prieš alkoholizmą, apribosime alkoholio pardavimo darbo laiką (įvykdė) ir įsteigsime alkoholio monopolio parduotuves kaip yra Skandinavijos šalyse (neįgyvendino pažado). Gi puiku kaip politikai įgyvendina pažadus. Na va Sąjūdis atkūrė tą pačią Lietuvą kuri savo nepriklausomybę paskelbė dar 1918 metais. Tai kam dar ta, antroji nepriklausomybės diena? Kam? Kam antrasis gimtadienis jei jau turime pirmąjį gimtadienį, ir jei dabartinė Lietuva yra ta pati 1918-40 metų Lietuva? Gi ta pati, kaip mums nuolat teigiama.

Ir va čia reikia apsipręsti, jei norime turėti normalią valstybę. Juk sutiksite valstybė yra normali jei joje nėra vidinio prieštaravimo jos pačios idėjiniame pasakojime. Kuri viena nepriklausomybė diena turėtų būti švenčiama? Vasario 16-oji, ar kovo 11-oji?

Žiūrint į šių metų, ir apskritai į pastarųjų 30 metų šventimo tradicijas akivaizdu, kad kovo 11 yra svarbesnė šventė. Na turbūt sutikste, tiek daug patriotinio patoso ir kaip šių metų kovo 11 dar nebuvo. Savaip natūralu, nes tai mūsų kartos, puikiai atsimenamas įvykis,  gi ir tie kovo 11 dienos signatarai, bent dauguma gyvi. Bet ar išties tai teisinga? Gi ne. Ir čia, labai rimtai rašau: juk jie nebūtų buvę vasario 16-os, tai nebūtų ir kovo 11-os. Juk gi kaip teigiama Lietuva yra ta pati Lietuva.

Vadinasi reikia vienos iš nepriklausomybės dienos atsisakyti, tiesiog nebešvęsti. Tegul būna eilinė darbo diena. Aš rimtai. Ir reikia atsisakyti kovo 11-osios. Juk politikai teįvykdė pažadą. Už tai ačiū. Tiesa, jie nežadėjo, kad taps valstybės išlaikomais rentininkais – už tai jūs, signatarai, beveik esu tikras, esate iškeikti ir prakeikti. Na išskyrus Rimvydą Valatką ir dar kažkelis, kurie principinigai atsisakė ir žemės sklypų, ir rentos, nes nenorėjo tapti naująja privilegijos aptekusia nomenklatūra. Tad kame problema? Turime vasario 16-ają ir to užtenka. Taip, reikia švesti tik vasario 16-ają, net puikia žinodamas, ką prieš ta surašiau ankstesniame įraše, kad niekas tą dieną iš principo ir neįvyko, kad realios valdžios Lietuvos Taryba iki 1918 metų galo taip ir neturėjo (ką turėjo Aukščiausioji Taryba nuo pat 1990 metų kovo 11). Reikia švesti tik vasario 16, net jei ir Liudas Mažylis nerado akto originalo (nerado, jis jus apmulkino!), ir net pati ta vasario 16  spaudoje buvo  paskelbta tik vasario 18. Tiesą rašant 1918 metų vasario 16-oji buvo išvis dar labiau efemerinė, dar labiau fikcinė nei kad galima įsivaizduoti. Juk net prie tokių aplinkybių vasario 16 diena yra pagrindas, gi Lietuva yra ta pati. Gi taip? Gi taip.

Dviejų gimtadienių negali būti. Arba pakeisti visą Lietuvos valstybės idėjinį pagrindą. Kol bus du gimtadieniai tol bus esminis prieštaravimas.

Ir vėl durniai ir neišmanėliai giedos liepos 6-ąją

Ir daugiau nėra ką pridurti: taip, durniai ir neišmanėliai. Durniai, jei suvokia kokia tai iš piršto laužta diena, bet vis tiek švenčia. Ir neišmanėliai, nes švenčia vien tik kad švęsti, o ką švenčia net nesusimąsto. Nėra jokio įrodymo, kad liepos 6 dieną buvo karūnuotas Mindaugas. Nėra. Ši data – vieno istoriko išmislas. Galima labai konkrečiai įvardinti kokio lietuvio istoriko išmislas. Švęsti Mindaugo karūnavimo dieną arba kaip dabar vadina “Valstybės diena” yra absurdas. Valstybė buvo ir dar prieš tai kai buvo karūnuotas Mindaugas. Neišmanėlių sugalvota šventė. Patriotinė dūmų uždanga mulkinti liaudį. Dar didesnis absurdas yra giedoti Vinco Kudirkos Tautišką giesmę. Koks ryšys tarp Mindaugo karūnacijos ir Tautinės giesmės? Jokio.

Tačiau pats didžiausias absurdas yra šįmetinis “Valstybės dienos dienos” šventimas. Kažkokie frykai sugalvojo, kad mūsų nebe 3 milijonai, o 4 milijonai! Kas čia vyksta? Marijonas Mikutavičius dainavo apie 3 milijonus, melavo taip išeina, iš kur tas papildomas milijonas? Ogi, šių metų šventės organizatoriai nusprendė, kad lietuvių kilmės asmenų pasaulyje yra daugiau. Tad tegul būna! A gaila?

Tarkime tai privati iniciatyva, na, teoriškai privatūs asmenys gali išsigalvoti ką nori, tegul galvoja kad lietuvių yra ir visi 5 milijonai. Kartoju: a gaila? Nors šiaip juokinga kai tarp remėjų matau pusruskį-puslietuvį Andrių Mamontovą. Ar kokį žydą, ir aš ne antisemitas. Tegul. Ar maža pasaulyje frykų? Bet, bet, čia ne privati asmenų iniciatyva, čia Lietuvos Respublikos prezidentės globojama iniciatyva, žiūrėkite skrynšoto viršutinį dešinįjį kampą.

4milijonailt

Net neaboju dar pasveikins giedančius. Rūpūs miltai, čia jau man nervai nebelaiko. Lietuvos Respublikos pezidentė Dalia Grybauskatė yra paprasčiausia bukaprotė. Taip, akivaizdi kvaiša ar/ir kažkokia demagogė – veidmainė, populistinio ir parodomojo tipo politikė. Aš prileidžiu galimybę, labai abejodamas, kad Dalia Grybauskatė tai daro nuoširdžiai, bet negi nuoširdi kvailystė keičia ką nors? Ar nuoširdi kvailystė nebetampa kvailyste? Ar nuoširdus protiškai ribotas politikas tampa mažiau ribotu jei jis nesąmonės šneka ir jas vykdo nuoširdžiai? Netampa. Ką ji daro? Ką ji remia? Ką ji tikisi apgauti? Per jos prezidentavimo laikotarpį Lietuvoje lietuvių tik mažėja, ir vietoj to kad susirūpintų kodėl žmonės bėga iš Lietuvos, kodėl lietuvių Lietuvoje mažėja, ji palaiko šitą kažkieno išsigalvotą absurdą. Kaip galima sustabdyti emigraciją, jei ji net nepripažįstama, ir save patiešijima, girdi, lietuvių yra daugiau! Kaip galima išspręsti problemą, jei ji visaip užtušuojama? Faktas: neįmanoma. Na neįmanoma išspręsti problemos jei ji visaip ignoruojama.

Pora faktų. 2009 metai, liepos mėnuo, Dalios Grybauskatės prezidentavimo pradžia (liepos 12), Lietuvoje gyvena 3 milijonai 163 tūkstančiai 915 asmenys. Toks nuolatinių gyventojų skaičius mėnesio pradžioje.
2018 metų birželio mėnuo, eina Dalios Grybauskaitės kadencijos 9 metai (be 1 mėnesio), Lietuvoje gyvena 2 milijonai 800 tūkstančių 667 asmenys. Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, nuoroda: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=e7339206-858d-43de-ad93-f12ca772590c#/ Pasirinkite meniu punktą “Lentelės parinktys” ir iš meniu punkto “Laikotarpis” pasirinkite datas palyginimui.

Aš tai atliksiu už jus. Kadencijos pradžioje:

gyventoju-skaicius-2009-liepa

Gyventojų skaičius dabar (2018 birželį):

gyventoju-skaicius-2018-birzelis

Tai vadovavimo valstybei katastrofa, per Dalios Grybauskaitės prezidentavimo 8 metus ir 11 mėnesių gyventojų sumažėjo 363248 asmenimis. Išreiškus procentais: minus 11,48%. Tad vietoj to kad susirūpintų emigracijos daroma žala ši ypata pučia miglą (nes remia) žmonėms į akis va iliuziją apie gražesnę realybę.

Na gerai, gerai, – sakysite, skaičiai teisingi, Grybauskaitė veidmainiauja, bet gi yra lietuvių pasaulyje ir daugiau, o jei skaičiuosime tai gal ir visi 4 milijonai susirinks? Taip, pasaulyje yra daugiau lietuvių iš viso, bet ką tai keičia? Juk reikia džiaugtis! Deja, nieko panašaus nėra. Šis šventimas girdi jau mūsų nebe trys milijonai (Lietuvoje – ką dainuoja Marijos Mikutavičius), o visi keturi yra dar viena iš “globalios Lietuvos” iliuzijų. Ir tai išties pavojingos iliuzijos, nes tie emigrantai gi Lietuvai nebepriklauso. Gi moka mokesčius ne Lietuvai, o tai šaliai kurioje gyvena. Dažnai yra net kitos valstybės piliečiai, vadinasi net per rinkimus dalyvauja kitos šalies politiniame gyvenime, o jei vis dar yra Lietuvos respublikos piliečiai, vargu ar visada važiuoja į Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą, kad prabalsuotų per Lietuvos rinkimus. Ką organizatoriai nori apgauti? Lietuvoje šiuo metu beliko 2800667 asmenys. Va tokia realybė. Teiginiai, kad lietuvių pasaulyje yra daugiau nieko nekeičia, taip tik kuriama patriotinė uždanga, saviapgaulė, iluzija, patriotinis patosas, girdi, situacija ne tokia prasta, girdi lietuvių yra daugiau, o realybė yra tokia, kad lietuvių gyvenančių Lietuvoje kasmet mažėja… Priveskime iki maksimumo: visi lietuviai išvažiavo iš Lietuvos, į Lietuvą juodadarbiais privežta ukrainiečių ir negrų dirbančių iki 12 valandų per parą (naujasis darbo kodeksas leidžia dirbti tokius viršvalandžius, nors yra tam tikrų apribojimų sumuojant laiką). Ar bebus Lietuva? Ne. Lietuva be lietuvių – nebe Lietuva. Nėra pasaulyje dar tokios valstybės kur pasikeitus iš esmės gyventojams, o valdžiai pasilikus tos pačios tautybės, ta pirminė valstybė išliko.

Kaip galima save taip apgaudinėti? Kaip valstybės vadovė (formaliai) gali remti tokias iliuzijas? Tiesiog nesuprantama. Toks minėjimas koks yra šiais metais, tai išvis kažkokia demagogija, kažkokia šizofrenija, tai problemos permetimas, tai vietoj kalbėjimo apie ratus, kalbama apie batus. Kaip galima gerbti valstybę, kur net šalies vadovė užsiima arba saviapgaule ir tikrosios padėties slėpimu? Negalima.

Tai ką surašiau turėjo parašyti politologai ir intelektualai.

P.S. Nešvenčiau ir nešvęsiu.