Vasario 16-oji. Tpfu

Šiandiena. Sekmadienis. “Lietuva – Marijos žemė“,  gi! Ir dar vasario 16-oji. Akropolis. Dirba visos parduotuvės. Va taip Lietuva švenčia!

Ir dar sykį įsitikinau, eiliniam žmogui, Tarybų Sąjungoje buvo geriau. Taip, taip, aš per Vasario 16-ąją tai konstatuoju. Uuuuu… “Šventvagiška“. Tebūnie. Aš ne koks šizofreninis stalinistas, turiu omeny vėlesnį laikotarpį. Tai va, laikotarpyje 1956-1989 metų Tarybų Lietuvoje parduotuvės nedirbdavo sekmadieniais ir pirmadieniais. Pamenu, nes to laikotarpio pabaigoje gyvenau, ir buvau pakankamai tada sąmoningas. Nedirbo, faktas.

Aš neįsivaiduoju, kad dabartineje Lietuvoje šeima gali minėti nepriklausomybės dieną, nes pramonės kaip tokios Lietuvoje mažai beliko. Labai daug dirba paslaugų sektoriuje, net abu šeimos nariai. Ir šiandien, labai tikėtina, abu dirba. Gi laisvadienis, gi savininkai moka už patalpų nuomą prekybos centrams, tad gi reikia pinigus atgauti. Tad visi maisto, butinės technikos, šmotkių ir maisto įstaigos dirba. Gi kapitalizmas. Gi priešingu atveju savininkui – pajamų, ir iš to pelno netekimas.  Tad ir dirba.

Ir va čia Lietuva pralaimi, nes kai nėra šeimai kada susimąstyti kas per diena, tai ir neikas neusimąsto. Jau užaugo nauja tik per pinigų prizmę mąstanti karta. Cha-cha!

Ir nieko reikšmingo 1918 metų vasario 16-ąją neįvyko. Istoriją, visą istorinį kontekstą aš išmanau. Lietuvių istorikai apie tai nerašo. Niekieno nerinkti “Lietuvos Tarybos“ nariai paskelbė nepriklausomybę. Ir kas? Naivu tikėti, kad užtenka kažką paskelbti ir tai įvyksta. Gi ne. Antra, tie patys Tarybos nariai buvo paskelbę 1917 metų gruodžio 11 aktą kuriame Lietuvą susiejo su Vokietija. Aha, labai autoritetinga tapo ta taryba kai vieną dieną skelbia vieną, o kitą kartą – kitą. Trečia, realios valdžios “Lietuvos Taryba“ laikotarpyje nuo 1918 m. vasario 16 iki kažkur 1918 metų galo taip ir neturėjo. Beje amžininkai taip ir ją vertino, pas Petrą Klimą atsimiminuose puikiai aprašyta Tarybos virtualumas. Iki 1918 metų lapkričio 11 d. t.y. iki Compiègne paliaubų (ne Kompjeno! – nekenčiu adaptuotos vietovardžio formos, ją vartojantys yra beraščiai) nieko tas paskelbimas nereiškė. Reali valdžia buvo Vokietijos civilinės administracijos rankose, legitimumo prasme Lietuva tebuvo Rusijos dalis. Va tik po to, po paliaubų  ir prasideda formuotis Lietuvos valstybė ir tai labai pamažu. Va nuo kada ir reikia kalbėti apie Lietuvos Respublikos atsiradimo pradžią.

Ir Liudas Mažylis nerado vasario 16 akto orginalo. Jis (ir žurnaliūgos) jus visus apgavo. Įžūlumo viršūnė. Rado ranka rašytą nuorašą su vertimu (gi kopijavimo aparatų 1918 metais nebuvo) ir paskelbė jums, naivuoliams, štai originalas! Duokit man milijoną eurų!

Nešvenčiau ir nešvęsiu vasario 16. Niekas mane su ja nesieja. Gimiau Tarybų Lietuvoje, tėtis prie vokiečių karo metu, viena močiutė 1908 metais Amerikoje, kita 1915 metais. Pataroji kai 1990 kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mama apsilankė pas ją ir, mano močiūtė, jos mama, pasakė tai ką net aš buvo šokiruota, pagalvojau kad mano močiutė propagandos auka. Netgi taip. Klydau, atsipašau.  Ką pasakė? Ogi taip: “nenoriu tos smetoninės Lietuvos, gyvenau tada, žąsis ganiau“. Ji buvo teisi, aš nekartą buvo aptikęs iš tų žmonių kurie gyveno prie Smetonos, kad nieko gero toje tarpukario Lietuvoje nebuvo. Na, nebent jūsų protėvis buvote valdininkas, mokytojas ar kariuomenės elito atstovas, tada, taip, jiems išties buvo gerai. Eiliniai žmonės vargo. Gi ta emigracija į Pietų Amerikos šalis, ar ne pats geriausias liudijimas kad kažkas buvo blogai su ta tarpukario Lietuva? Gi akivaizdu.

Ir nedrįskite kaltinti manęs išdavyste. Kai jūs ryte krapštėte nosį, aš kėliau šiandien trispalvę. Bet švęsti ir minėti tai kas absurdiška negaliu. Ta prieštarauja blaiviam protui. Neįmanoma įlipti į tą pačią upę du kartus. Kai įlispime antrą kartą, gi vanduo jau bus ne tas į kurį įlipome pirmą kartą. Lietuva nepaisant to teigimo, kad ji yra ta pati tarpukario Lietuva, tokia nėra.

Pagalbinis darbininkas su aukštuoju išsilavinimu

Taip, tai aš. Šiuo metu. Pakeičiau darbo pobūdį. Todėl ilgą laiką nerašiau, nes darbe nusikalu iki to, kad nesinori prisėsti prie kompiuterio. Nėra jėgų. Kodėl dirbu tokį darbą? Yra trys priežastys. Pirma ir svarbiausia, Šiauliuose prastai su darbu. Kur ta atsigaunanti Lietuvos ekonomika – aš nesuprantu. Na, turbūt, tik Vilniuje ir Klaipėdoje, kitur Lietuvoje gyventojų ir toliau mažėja. Galite patys tuo įsitikinti, nueikite kad į Darbo biržos tinklalapį, oi atsiprašau dabar ši kontora vadinasi Užimtumo tarnybą (kokia reikšminga reforma!) ir pasirinkite regioną, Šiaulių miestą ir pasižiūrėkite kokie darbo pasiūlymai, interneto adresas būtų toks: http://www.ldb.lt/LDBPortal/Pages/ServicesForEmployees.aspx? Tad jei jūs neturite darbo patirties, viską ką galite rasti taip pagalbinio darbininko darbas, dažniausiai pamaininis nuo 6 valandos ryto iki 14 valandos, kitą savaitę nuo  ~15 iki 23 valandos, dažnai dar būna trečia naktinė pamaina. Tiesa, mano darbe pamainų nėra – todėl ir pasirinkau dirbti čia, kur nėra pamainų, bet darbas išties fiziškai sunkus.

Antra priežastis, kodėl pasirinkau darbą pagalbiniu darbininku, buvo ta kad norėjau apie patirti ir išbandyti tą žemiausią apmokamą ir vertinamą darbą. Taip sakant pažiūrėti iš vidaus kaip dirba ir išgyvena tie nekvalifikuoti darbuotojai. Kaip minėjau aš esu kairiųjų pažiūrų, galbūt net radikaliai kairiųjų. Na išties, toks ne itin artikuliuotas noras buvo.

Trečia priežastis: noriu patikrinti tą dabartinę liberalaus lietuviško kapitalizmo mitą, girdi, darbų Lietuvoje yra, tad jei pasiruošęs sunkiai dirbti, tai užsidirbsi kaip ir emigravęs į užsienį, nes tau gi nereikės mokėti už pragyvenimą užsienyje, kuris kaip žinia  užsienyje yra brangesnis. Tokią nesąmonę esu ne kartą girdėjęs, netgi iš tokio šūdo kaip signatarų klubo vienos veikėjos, kurie kaip žinia gyvena iš rentos ir postringauja koks rojus yra Lietuva.

Be abejo turint aukštąjį išsilaivinimą įsidarbinti žemesnės kvailifikacijos darbe yra, ko gero, net sudėtingiau. Reakcija iš darbdavio, tiksliau iš darbdavio įgaliotos atstovės t.y. personalo vadybininkės ar panašiai besivadininčios administratorės (taip, dirba pagrinde tokį darbą moterys) būna tikras nuoširdus nustebimas. Tuo įsitikinau. Tad šį kartą  savo isšlivainimą nuslėpiau! O taip! Tai ne melas nuslėpti savo išsilavinimą. Kapitalistai mus eksploatuoja, tuo įsitikinau, ką dar turiu iškloti ką baigęs kandidatuojant į pagalbinio darbininko poziciją? Špygą taukuotą jiems. Va taip su tokiu nusiteikimu pavyko įsidarbinti. Neįtikėtina! Tikrai neįtikėtina, kiek esu prisiklausęs viso to postmodernistinio mėšlo apie nusiteikimą, o čia, bac, ir pavyko. Nors prieš tai kiek kandidatuodavau, kur nuoširdžiai išvardindavu darbo patirtį – nepavykdavo.  Čia, dabar įsidarbinant, dar net sumelavau, kad esu dirbęs, su intencija, suprask, fizinio darbo nebijau, nes vienoje įmonėje man tiesiai pasakė: “jūs neturite gamybinio darbo patirties“. Ar bereikia įrodinėti kad tokie kad darbdaviai pareikalavę patirties yra šūdžiai? Inkščia kad nėra darbuotojų, o kai ateini įsidarbinti – jiems neįtinki.

Kokie įspūdžiai? Hm… na šiek tiek geresni nei tikėjaus, galbūt todėl kad pataikiau į skyrių kur mokamas ne minimumas, o mokama pagal valandinį tarifą arba mokama pagal išdirbį, tai gaunasi šiek tiek daugiau nei minimumas. Bet nieko panašaus kas patvirtintų, signatarų klubo kvaišos teiginius girdi Lietuvoje galima daug užsidirbti jei nebijosi sunkiai dirbti kaip kad dirbantys užsienyje. Šiek tiek daugiau nei minimumas ne iš tolo neprilygsta tam kas yra orus ir tapatus atlyginimui emigracijoje. Čia baldų pramonės įmonė. Pavadinimo nesakysiu, antra, kaip suprantu Šiauliuose už keletos tos pramonės šakų įmonių stovi tas pats savininkas ar savininkų grupė, tad maža ko, galbūt teks kitur dirbti. Nesinori užkirsti visų galimų vietų ateity dirbti. Visgi kuo įsitikinau: darbdaviai eksploatuoja darbuotojus. Tai atsispindi visur: nuo rūbinės, tualeto, pertraukų laiko , darbo salygų ir daugelio kitų smulkmenų. Pvz., ofiso planktonas pietauja 45 minutes, fizinį darbą dirbantys – 30 minučių ir dar gauni minimumą… Sakysite niekai? Nieko panašaus.  Viskas ir prasideda nuo smulkmenų.

taip, čia jau nemeluoju, darbo pozicijoje yra nurodyta, kad esu pagalbinis darbininkas

Dizenterija, jums!

Ir dar sykį įsitikinau, kapitalizmas yra šėtoniškas. Jame galima nusipirkti bet ką. Ir į žmones prie kapitalizmo yra nusispjauti. Svarbiau pinigai.

Kur tai matyta, kad 10 valandų higienos mokymo kursus tam kad gautum “Sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimą“ galima išeiti per 30 minučių! Aš nejuokauju, dešimties valandų higienos mokymo kursai kurie teoriškai ir turėtų trukti 10 valandų yra išeinami per pusę valandos, įskaičiuojant ir testo laiką! Ir atseit testo metu galima klausti koks teisingas atsakymas. Žmonės, juk tai absurdas! Žmogus atseit išklausęs, taip, vartoju žodį atseit nes tai nėra išklausymas, nes beveik nieko neprisimena. Tai mokymosi profanacija! Nenustebkite jei restoranuose pasigausite dizenteriją, aš neabejoju tokie atseit kursai yra masinis reiškinys.

Štai gauto pažymėjimo įrodymas. Užtušavau viską kas buvo įmanoma: kas gavo ir kas išdavė šį pažymėjimą. Taip pasielgiau, nes nenoriu kad žmonės turėtų dar sykį perlaikyti ir mokėti savo pinigus už atseit tokius mokymus. Suprantu ir įmonės savininkus organizuojančius tokius kursus ir išdavinėjančius tokius pažymėjimus – kone viskas Lietuvoje yra fikcija ir profanacija, tai kodėl jie, savininkai, negali viską atlikti lygiai taip pat atmestinai? Va ir todėl. Laikas – taip pat pinigai, piniagi abiejoms pusėms.

08102

Ką gi dar sykį konstatuoju, prie tarybų valdžios tokio absurdo nebuvo. Tada būtų išklausę visą teoriją nuo salmoneliozės iki trichineliozės, viską apie higieną, viską kaip tie parazitai ir bakterijos plinta ir kaip jų išvengti. Nesupratote, nežinote kodėl? Ogi todėl kad tarybinias metais higieninis švietimas buvo ideologijos dalis. N.B. Ir tai buvo gerai.

Tad įspėju, kad tie kurie šiais laikais yra baigę maisto tvarkymo mokymus nebūtinai ir žino kaip tvarkyti tą maistą. Žinokite.