Vasario 16-oji. Tpfu

Šiandiena. Sekmadienis. “Lietuva – Marijos žemė“,  gi! Ir dar vasario 16-oji. Akropolis. Dirba visos parduotuvės. Va taip Lietuva švenčia!

Ir dar sykį įsitikinau, eiliniam žmogui, Tarybų Sąjungoje buvo geriau. Taip, taip, aš per Vasario 16-ąją tai konstatuoju. Uuuuu… “Šventvagiška“. Tebūnie. Aš ne koks šizofreninis stalinistas, turiu omeny vėlesnį laikotarpį. Tai va, laikotarpyje 1956-1989 metų Tarybų Lietuvoje parduotuvės nedirbdavo sekmadieniais ir pirmadieniais. Pamenu, nes to laikotarpio pabaigoje gyvenau, ir buvau pakankamai tada sąmoningas. Nedirbo, faktas.

Aš neįsivaiduoju, kad dabartineje Lietuvoje šeima gali minėti nepriklausomybės dieną, nes pramonės kaip tokios Lietuvoje mažai beliko. Labai daug dirba paslaugų sektoriuje, net abu šeimos nariai. Ir šiandien, labai tikėtina, abu dirba. Gi laisvadienis, gi savininkai moka už patalpų nuomą prekybos centrams, tad gi reikia pinigus atgauti. Tad visi maisto, butinės technikos, šmotkių ir maisto įstaigos dirba. Gi kapitalizmas. Gi priešingu atveju savininkui – pajamų, ir iš to pelno netekimas.  Tad ir dirba.

Ir va čia Lietuva pralaimi, nes kai nėra šeimai kada susimąstyti kas per diena, tai ir neikas neusimąsto. Jau užaugo nauja tik per pinigų prizmę mąstanti karta. Cha-cha!

Ir nieko reikšmingo 1918 metų vasario 16-ąją neįvyko. Istoriją, visą istorinį kontekstą aš išmanau. Lietuvių istorikai apie tai nerašo. Niekieno nerinkti “Lietuvos Tarybos“ nariai paskelbė nepriklausomybę. Ir kas? Naivu tikėti, kad užtenka kažką paskelbti ir tai įvyksta. Gi ne. Antra, tie patys Tarybos nariai buvo paskelbę 1917 metų gruodžio 11 aktą kuriame Lietuvą susiejo su Vokietija. Aha, labai autoritetinga tapo ta taryba kai vieną dieną skelbia vieną, o kitą kartą – kitą. Trečia, realios valdžios “Lietuvos Taryba“ laikotarpyje nuo 1918 m. vasario 16 iki kažkur 1918 metų galo taip ir neturėjo. Beje amžininkai taip ir ją vertino, pas Petrą Klimą atsimiminuose puikiai aprašyta Tarybos virtualumas. Iki 1918 metų lapkričio 11 d. t.y. iki Compiègne paliaubų (ne Kompjeno! – nekenčiu adaptuotos vietovardžio formos, ją vartojantys yra beraščiai) nieko tas paskelbimas nereiškė. Reali valdžia buvo Vokietijos civilinės administracijos rankose, legitimumo prasme Lietuva tebuvo Rusijos dalis. Va tik po to, po paliaubų  ir prasideda formuotis Lietuvos valstybė ir tai labai pamažu. Va nuo kada ir reikia kalbėti apie Lietuvos Respublikos atsiradimo pradžią.

Ir Liudas Mažylis nerado vasario 16 akto orginalo. Jis (ir žurnaliūgos) jus visus apgavo. Įžūlumo viršūnė. Rado ranka rašytą nuorašą su vertimu (gi kopijavimo aparatų 1918 metais nebuvo) ir paskelbė jums, naivuoliams, štai originalas! Duokit man milijoną eurų!

Nešvenčiau ir nešvęsiu vasario 16. Niekas mane su ja nesieja. Gimiau Tarybų Lietuvoje, tėtis prie vokiečių karo metu, viena močiutė 1908 metais Amerikoje, kita 1915 metais. Pataroji kai 1990 kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mama apsilankė pas ją ir, mano močiūtė, jos mama, pasakė tai ką net aš buvo šokiruota, pagalvojau kad mano močiutė propagandos auka. Netgi taip. Klydau, atsipašau.  Ką pasakė? Ogi taip: “nenoriu tos smetoninės Lietuvos, gyvenau tada, žąsis ganiau“. Ji buvo teisi, aš nekartą buvo aptikęs iš tų žmonių kurie gyveno prie Smetonos, kad nieko gero toje tarpukario Lietuvoje nebuvo. Na, nebent jūsų protėvis buvote valdininkas, mokytojas ar kariuomenės elito atstovas, tada, taip, jiems išties buvo gerai. Eiliniai žmonės vargo. Gi ta emigracija į Pietų Amerikos šalis, ar ne pats geriausias liudijimas kad kažkas buvo blogai su ta tarpukario Lietuva? Gi akivaizdu.

Ir nedrįskite kaltinti manęs išdavyste. Kai jūs ryte krapštėte nosį, aš kėliau šiandien trispalvę. Bet švęsti ir minėti tai kas absurdiška negaliu. Ta prieštarauja blaiviam protui. Neįmanoma įlipti į tą pačią upę du kartus. Kai įlispime antrą kartą, gi vanduo jau bus ne tas į kurį įlipome pirmą kartą. Lietuva nepaisant to teigimo, kad ji yra ta pati tarpukario Lietuva, tokia nėra.

Ir vėl durniai ir neišmanėliai giedos liepos 6-ąją

Ir daugiau nėra ką pridurti: taip, durniai ir neišmanėliai. Durniai, jei suvokia kokia tai iš piršto laužta diena, bet vis tiek švenčia. Ir neišmanėliai, nes švenčia vien tik kad švęsti, o ką švenčia net nesusimąsto. Nėra jokio įrodymo, kad liepos 6 dieną buvo karūnuotas Mindaugas. Nėra. Ši data – vieno istoriko išmislas. Galima labai konkrečiai įvardinti kokio lietuvio istoriko išmislas. Švęsti Mindaugo karūnavimo dieną arba kaip dabar vadina “Valstybės diena” yra absurdas. Valstybė buvo ir dar prieš tai kai buvo karūnuotas Mindaugas. Neišmanėlių sugalvota šventė. Patriotinė dūmų uždanga mulkinti liaudį. Dar didesnis absurdas yra giedoti Vinco Kudirkos Tautišką giesmę. Koks ryšys tarp Mindaugo karūnacijos ir Tautinės giesmės? Jokio.

Tačiau pats didžiausias absurdas yra šįmetinis “Valstybės dienos dienos” šventimas. Kažkokie frykai sugalvojo, kad mūsų nebe 3 milijonai, o 4 milijonai! Kas čia vyksta? Marijonas Mikutavičius dainavo apie 3 milijonus, melavo taip išeina, iš kur tas papildomas milijonas? Ogi, šių metų šventės organizatoriai nusprendė, kad lietuvių kilmės asmenų pasaulyje yra daugiau. Tad tegul būna! A gaila?

Tarkime tai privati iniciatyva, na, teoriškai privatūs asmenys gali išsigalvoti ką nori, tegul galvoja kad lietuvių yra ir visi 5 milijonai. Kartoju: a gaila? Nors šiaip juokinga kai tarp remėjų matau pusruskį-puslietuvį Andrių Mamontovą. Ar kokį žydą, ir aš ne antisemitas. Tegul. Ar maža pasaulyje frykų? Bet, bet, čia ne privati asmenų iniciatyva, čia Lietuvos Respublikos prezidentės globojama iniciatyva, žiūrėkite skrynšoto viršutinį dešinįjį kampą.

Net neaboju dar pasveikins giedančius. Rūpūs miltai, čia jau man nervai nebelaiko. Lietuvos Respublikos pezidentė Dalia Grybauskatė yra paprasčiausia bukaprotė. Taip, akivaizdi kvaiša ar/ir kažkokia demagogė – veidmainė, populistinio ir parodomojo tipo politikė. Aš prileidžiu galimybę, labai abejodamas, kad Dalia Grybauskatė tai daro nuoširdžiai, bet negi nuoširdi kvailystė keičia ką nors? Ar nuoširdi kvailystė nebetampa kvailyste? Ar nuoširdus protiškai ribotas politikas tampa mažiau ribotu jei jis nesąmonės šneka ir jas vykdo nuoširdžiai? Netampa. Ką ji daro? Ką ji remia? Ką ji tikisi apgauti? Per jos prezidentavimo laikotarpį Lietuvoje lietuvių tik mažėja, ir vietoj to kad susirūpintų kodėl žmonės bėga iš Lietuvos, kodėl lietuvių Lietuvoje mažėja, ji palaiko šitą kažkieno išsigalvotą absurdą. Kaip galima sustabdyti emigraciją, jei ji net nepripažįstama, ir save patiešijima, girdi, lietuvių yra daugiau! Kaip galima išspręsti problemą, jei ji visaip užtušuojama? Faktas: neįmanoma. Na neįmanoma išspręsti problemos jei ji visaip ignoruojama.

Pora faktų. 2009 metai, liepos mėnuo, Dalios Grybauskatės prezidentavimo pradžia (liepos 12), Lietuvoje gyvena 3 milijonai 163 tūkstančiai 915 asmenys. Toks nuolatinių gyventojų skaičius mėnesio pradžioje.
2018 metų birželio mėnuo, eina Dalios Grybauskaitės kadencijos 9 metai (be 1 mėnesio), Lietuvoje gyvena 2 milijonai 800 tūkstančių 667 asmenys. Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, nuoroda: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=e7339206-858d-43de-ad93-f12ca772590c#/ Pasirinkite meniu punktą “Lentelės parinktys” ir iš meniu punkto “Laikotarpis” pasirinkite datas palyginimui.

Aš tai atliksiu už jus. Kadencijos pradžioje:

Gyventojų skaičius dabar (2018 birželį):

Tai vadovavimo valstybei katastrofa, per Dalios Grybauskaitės prezidentavimo 8 metus ir 11 mėnesių gyventojų sumažėjo 363248 asmenimis. Išreiškus procentais: minus 11,48%. Tad vietoj to kad susirūpintų emigracijos daroma žala ši ypata pučia miglą (nes remia) žmonėms į akis va iliuziją apie gražesnę realybę.

Na gerai, gerai, – sakysite, skaičiai teisingi, Grybauskaitė veidmainiauja, bet gi yra lietuvių pasaulyje ir daugiau, o jei skaičiuosime tai gal ir visi 4 milijonai susirinks? Taip, pasaulyje yra daugiau lietuvių iš viso, bet ką tai keičia? Juk reikia džiaugtis! Deja, nieko panašaus nėra. Šis šventimas girdi jau mūsų nebe trys milijonai (Lietuvoje – ką dainuoja Marijos Mikutavičius), o visi keturi yra dar viena iš “globalios Lietuvos” iliuzijų. Ir tai išties pavojingos iliuzijos, nes tie emigrantai gi Lietuvai nebepriklauso. Gi moka mokesčius ne Lietuvai, o tai šaliai kurioje gyvena. Dažnai yra net kitos valstybės piliečiai, vadinasi net per rinkimus dalyvauja kitos šalies politiniame gyvenime, o jei vis dar yra Lietuvos respublikos piliečiai, vargu ar visada važiuoja į Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą, kad prabalsuotų per Lietuvos rinkimus. Ką organizatoriai nori apgauti? Lietuvoje šiuo metu beliko 2800667 asmenys. Va tokia realybė. Teiginiai, kad lietuvių pasaulyje yra daugiau nieko nekeičia, taip tik kuriama patriotinė uždanga, saviapgaulė, iluzija, patriotinis patosas, girdi, situacija ne tokia prasta, girdi lietuvių yra daugiau, o realybė yra tokia, kad lietuvių gyvenančių Lietuvoje kasmet mažėja… Priveskime iki maksimumo: visi lietuviai išvažiavo iš Lietuvos, į Lietuvą juodadarbiais privežta ukrainiečių ir negrų dirbančių iki 12 valandų per parą (naujasis darbo kodeksas leidžia dirbti tokius viršvalandžius, nors yra tam tikrų apribojimų sumuojant laiką). Ar bebus Lietuva? Ne. Lietuva be lietuvių – nebe Lietuva. Nėra pasaulyje dar tokios valstybės kur pasikeitus iš esmės gyventojams, o valdžiai pasilikus tos pačios tautybės, ta pirminė valstybė išliko.

Kaip galima save taip apgaudinėti? Kaip valstybės vadovė (formaliai) gali remti tokias iliuzijas? Tiesiog nesuprantama. Toks minėjimas koks yra šiais metais, tai išvis kažkokia demagogija, kažkokia šizofrenija, tai problemos permetimas, tai vietoj kalbėjimo apie ratus, kalbama apie batus. Kaip galima gerbti valstybę, kur net šalies vadovė užsiima arba saviapgaule ir tikrosios padėties slėpimu? Negalima.

Tai ką surašiau turėjo parašyti politologai ir intelektualai.

P.S. Nešvenčiau ir nešvęsiu.