Tokio absurdo net prie Brežnevo nebuvo!

Giminaitė gavo siuntą iš dukros, kuri gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Galima daugiau ir neberašyti, nes tas kas DABAR yra sudūręs su tai jau žino koks tai pragaras, bet kiti to nežino, tad aprašysiu.

Prisipažinsiu, aš nuo mažens, tiksliau tėvai, tarybiniais metais gaudavo siuntinių iš Amerikos, dar Brežnevo laikais. Taip, nuklystant nuo temos, aš dar nuo kudikystės turėjau amerikoniškų rūbų. Paskutinį kartą siuntinį gavome 1995 metais. Būdavo pagrinde rūbai, amerikonai yra labai išlaidūs šopingo, vartotiškos kultūros žmonės (susimasčiau, kaip tokio way of life aš nekenčiu). Stebėdavaus, gaudavome praktiškai naujus rūbus, t.y. užsivilkdavo vieną kartą, nepatiko, meta lauk, mano atveju siunčia į Lietuvą giminėms. Tačiau svarbiausia ką noriu pabrėžti, kad niekados, niekadooos, NIE-KA-DOS neteko pildyti jokių deklaracijų kas per siunta, kiek vienetų ko prisiuntė, nei prie Brežnevo, nei prie Andropovo, nei prie Gorbačiovo, nei prie Prunskienės, nei prie Vagnorio, nei prie Abišalos, nei prei Lubio, nei prie Šleževičiaus, nei prie Stankevičiaus, nei vėl prie Vagnorio, nei prie Pakso, nei prie Kubiliaus, nei prie vėl prie Pakso, nei vėl prie Vagnoriaus, nei prie Brazausko, nei prei Kirkilo, nei vėl prie Kubiliaus, nei prie Butkevičiaus, nei prie Skvernelio. To dar betrūko, naudotus daiktus deklaruoti! Net nukvakusiam (gal ir toks nebuvo, bet dėl sunkios kalbėsenos tokį įspūdį palikdavo) Brežnevui sugalvoti tokią tvarką net nešovė į galvą.

Tai va, dabartinei Lietuvos valdžiai tai šovė į galvą. Gerai, gerai, aš žinau, tai Europos Sąjungos politika kuri nuo šių metų liepos 1 dienos panaikino PVM lengvatą siuntoms iš trečiųjų šalių. Apie tai buvo rašyta ne kartą, pvz.: Lietuvos paštas: net pusė iš trečiųjų šalių gautų siuntų laukia reakcijos iš gavėjų ar Mėnuo, kada už siuntas iš trečiųjų šalių reikia mokėti daugiau: Lietuvos paštas kritinių problemų nemato ir t.t. Galų gale susidūriau ir aš, nes kai 80 metų moteris priversta deklaruoti savo pačios dukros siunčiamus naudotus rūbus yra pasityčiojimas iš žmogaus. Taip, Lietuva oficialiai tyčiojais iš žmonių. Kartoju: ši sušikta, taip, sušikta (kaip kitaip pavadinti) valstybė tyčiojais iš žmonių. Kaip 80 metų moteriškė gali deklaruoti kas toje siuntoje yra? KAIP? Tamsta, kvaišele Ingrida Šimonyte, ar tu supranti kokį pasityčiojimą tu padarei? Taip, tu, nes negerbiu ir nekenčiu šitos vyriausybės, labiausiai nei bet kada buvusios. Taip, tu Ingrida Šimonyte, nes realią valdžią Lietuvoje turi ministras pirmininkas, o ne prezidentas, tai jau esu aprašęs. Taip, tu Ingrida Šimonyte, nes tu net nebandei prieštarauti tokiai Europos Sąjungos politikai.

Taigi susidūriau ir aš, nes kas gi kitas atliks deklaraciją, jei ne aš iš giminės? Kas moka naudotis kompiuteriu, internetu, jei ne giminaitis? Ką gi teko 80 metų moteriškei net išsiimti iš banko kodų generatorių, nes kaip kitaip asmens tapatybę nustatyti? Taip, ir aš už moteriškę atlikau visus prisijungimus norint deklaruoti siuntą su naudotais rūbais! Taip, aš turėjau svetimo žmogaus prisijungimus prie internetinio banko. Maža to, siuntoje esančių naudotų daiktų suma viršijo 45 eurų, tad dar teko sumokėti muito mokestį. Taip, taip, jūs teisingai perskaitėte: importo mokestis už naudotus daiktus, nes tai traktuojama kaip dovana, o nulinės vertės negalima deklaruoti! Kartoju, nulio įrašyti negalima! Ir taip, tai atlikau aš, net namo parsivežiau kodų generatorių, nes viena antra siunta vėlavo, taigi keletą dienų galėjau daryti su svetimo žmogaus interenetine bankininkyste ką noriu! Ir taip, aš iš giminaitės banko sąskaitos apmokėjau muito mokestį. Nesijaudinkite, aš sąžiningas žmogus ir nepervedžiau nė cento į savo sąskaitą, nors tokią teorinę galimybę turėjau. Ką jau galimybę, aš turėjau prisijungimą prie banko su keleto tūkstanačių eurų!

Įrodymas

Ir kad jūs žinotumėte kaip iš išplūdau Lietuvos valdžią, Ingridą Šimonytę, Europos Sąjungą už šitą beprotybę. Nekenčiu tokios Lietuvos, nekenčiu Europos Sąjungos! Nekenčiu! Taip, nekenčiu, man neįdomu, koks ten Briuselio klerkas sugalvojo, rezultatas yra toks, kad Lietuvoje tvarka yra tokia kaip aprašau, ir tai įvyko prie esamos valdžios, prie Šimonytės valdžios.

Gerai, giminaitei pasisekė, siuntos atkeliavo, nes visą juodą darbą atlikau aš. Nepaėmiau nei cento, nors ji siūlė atsidėkoti, mama net sudraudę giminaitę: “na jau pas tave lankomes, ką dar iš tavęs pinigus imsime?“. Ir nepavogiau nei cento iš jos sąskaitos. O dabar pagalvokite, pačios neempatiškiausios pasaulio tautos atstovai, kiek tokių vienišų tėvų nesugebės deklaruoti savo vaikų siunčiamų siuntų iš užsienio? Nekenčiu! Kas tai? Ko siekiama? Ne visi gi turi artimųjų kas pagelbėtų, o jei yra, ar visi yra sąžiningi?

Kad jūs kur, valdžiažmogiai, linkiu jums viso ko blogiausio (kaip krikščionis to neturėčiau daryti) kurie tokią tvarką sugalvojo ir patvirtino, kad jus šikančius sutrauktų, niekšai! Tikrų tikriausi niekšai.

P.S. Gal pavers nuoroda – Atsakymai į dažniausiai užduodamus klausimus apie siuntų iš trečiųjų šalių deklaravimą.

Vasario 16-oji. Tpfu

Šiandiena. Sekmadienis. “Lietuva – Marijos žemė“,  gi! Ir dar vasario 16-oji. Akropolis. Dirba visos parduotuvės. Va taip Lietuva švenčia!

Ir dar sykį įsitikinau, eiliniam žmogui, Tarybų Sąjungoje buvo geriau. Taip, taip, aš per Vasario 16-ąją tai konstatuoju. Uuuuu… “Šventvagiška“. Tebūnie. Aš ne koks šizofreninis stalinistas, turiu omeny vėlesnį laikotarpį. Tai va, laikotarpyje 1956-1989 metų Tarybų Lietuvoje parduotuvės nedirbdavo sekmadieniais ir pirmadieniais. Pamenu, nes to laikotarpio pabaigoje gyvenau, ir buvau pakankamai tada sąmoningas. Nedirbo, faktas.

Aš neįsivaiduoju, kad dabartineje Lietuvoje šeima gali minėti nepriklausomybės dieną, nes pramonės kaip tokios Lietuvoje mažai beliko. Labai daug dirba paslaugų sektoriuje, net abu šeimos nariai. Ir šiandien, labai tikėtina, abu dirba. Gi laisvadienis, gi savininkai moka už patalpų nuomą prekybos centrams, tad gi reikia pinigus atgauti. Tad visi maisto, butinės technikos, šmotkių ir maisto įstaigos dirba. Gi kapitalizmas. Gi priešingu atveju savininkui – pajamų, ir iš to pelno netekimas.  Tad ir dirba.

Ir va čia Lietuva pralaimi, nes kai nėra šeimai kada susimąstyti kas per diena, tai ir neikas neusimąsto. Jau užaugo nauja tik per pinigų prizmę mąstanti karta. Cha-cha!

Ir nieko reikšmingo 1918 metų vasario 16-ąją neįvyko. Istoriją, visą istorinį kontekstą aš išmanau. Lietuvių istorikai apie tai nerašo. Niekieno nerinkti “Lietuvos Tarybos“ nariai paskelbė nepriklausomybę. Ir kas? Naivu tikėti, kad užtenka kažką paskelbti ir tai įvyksta. Gi ne. Antra, tie patys Tarybos nariai buvo paskelbę 1917 metų gruodžio 11 aktą kuriame Lietuvą susiejo su Vokietija. Aha, labai autoritetinga tapo ta taryba kai vieną dieną skelbia vieną, o kitą kartą – kitą. Trečia, realios valdžios “Lietuvos Taryba“ laikotarpyje nuo 1918 m. vasario 16 iki kažkur 1918 metų galo taip ir neturėjo. Beje amžininkai taip ir ją vertino, pas Petrą Klimą atsimiminuose puikiai aprašyta Tarybos virtualumas. Iki 1918 metų lapkričio 11 d. t.y. iki Compiègne paliaubų (ne Kompjeno! – nekenčiu adaptuotos vietovardžio formos, ją vartojantys yra beraščiai) nieko tas paskelbimas nereiškė. Reali valdžia buvo Vokietijos civilinės administracijos rankose, legitimumo prasme Lietuva tebuvo Rusijos dalis. Va tik po to, po paliaubų  ir prasideda formuotis Lietuvos valstybė ir tai labai pamažu. Va nuo kada ir reikia kalbėti apie Lietuvos Respublikos atsiradimo pradžią.

Ir Liudas Mažylis nerado vasario 16 akto orginalo. Jis (ir žurnaliūgos) jus visus apgavo. Įžūlumo viršūnė. Rado ranka rašytą nuorašą su vertimu (gi kopijavimo aparatų 1918 metais nebuvo) ir paskelbė jums, naivuoliams, štai originalas! Duokit man milijoną eurų!

Nešvenčiau ir nešvęsiu vasario 16. Niekas mane su ja nesieja. Gimiau Tarybų Lietuvoje, tėtis prie vokiečių karo metu, viena močiutė 1908 metais Amerikoje, kita 1915 metais. Pataroji kai 1990 kovo 11 dieną Lietuva paskelbė nepriklausomybę, mama apsilankė pas ją ir, mano močiūtė, jos mama, pasakė tai ką net aš buvo šokiruota, pagalvojau kad mano močiutė propagandos auka. Netgi taip. Klydau, atsipašau.  Ką pasakė? Ogi taip: “nenoriu tos smetoninės Lietuvos, gyvenau tada, žąsis ganiau“. Ji buvo teisi, aš nekartą buvo aptikęs iš tų žmonių kurie gyveno prie Smetonos, kad nieko gero toje tarpukario Lietuvoje nebuvo. Na, nebent jūsų protėvis buvote valdininkas, mokytojas ar kariuomenės elito atstovas, tada, taip, jiems išties buvo gerai. Eiliniai žmonės vargo. Gi ta emigracija į Pietų Amerikos šalis, ar ne pats geriausias liudijimas kad kažkas buvo blogai su ta tarpukario Lietuva? Gi akivaizdu.

Ir nedrįskite kaltinti manęs išdavyste. Kai jūs ryte krapštėte nosį, aš kėliau šiandien trispalvę. Bet švęsti ir minėti tai kas absurdiška negaliu. Ta prieštarauja blaiviam protui. Neįmanoma įlipti į tą pačią upę du kartus. Kai įlispime antrą kartą, gi vanduo jau bus ne tas į kurį įlipome pirmą kartą. Lietuva nepaisant to teigimo, kad ji yra ta pati tarpukario Lietuva, tokia nėra.

Dizenterija, jums!

Ir dar sykį įsitikinau, kapitalizmas yra šėtoniškas. Jame galima nusipirkti bet ką. Ir į žmones prie kapitalizmo yra nusispjauti. Svarbiau pinigai.

Kur tai matyta, kad 10 valandų higienos mokymo kursus tam kad gautum “Sveikatos žinių ir įgūdžių atestavimo pažymėjimą“ galima išeiti per 30 minučių! Aš nejuokauju, dešimties valandų higienos mokymo kursai kurie teoriškai ir turėtų trukti 10 valandų yra išeinami per pusę valandos, įskaičiuojant ir testo laiką! Ir atseit testo metu galima klausti koks teisingas atsakymas. Žmonės, juk tai absurdas! Žmogus atseit išklausęs, taip, vartoju žodį atseit nes tai nėra išklausymas, nes beveik nieko neprisimena. Tai mokymosi profanacija! Nenustebkite jei restoranuose pasigausite dizenteriją, aš neabejoju tokie atseit kursai yra masinis reiškinys.

Štai gauto pažymėjimo įrodymas. Užtušavau viską kas buvo įmanoma: kas gavo ir kas išdavė šį pažymėjimą. Taip pasielgiau, nes nenoriu kad žmonės turėtų dar sykį perlaikyti ir mokėti savo pinigus už atseit tokius mokymus. Suprantu ir įmonės savininkus organizuojančius tokius kursus ir išdavinėjančius tokius pažymėjimus – kone viskas Lietuvoje yra fikcija ir profanacija, tai kodėl jie, savininkai, negali viską atlikti lygiai taip pat atmestinai? Va ir todėl. Laikas – taip pat pinigai, piniagi abiejoms pusėms.

Ką gi dar sykį konstatuoju, prie tarybų valdžios tokio absurdo nebuvo. Tada būtų išklausę visą teoriją nuo salmoneliozės iki trichineliozės, viską apie higieną, viską kaip tie parazitai ir bakterijos plinta ir kaip jų išvengti. Nesupratote, nežinote kodėl? Ogi todėl kad tarybinias metais higieninis švietimas buvo ideologijos dalis. N.B. Ir tai buvo gerai.

Tad įspėju, kad tie kurie šiais laikais yra baigę maisto tvarkymo mokymus nebūtinai ir žino kaip tvarkyti tą maistą. Žinokite.