Tarp runkelių ir mužikų

Mečiau darbą. Kaip minėjau tai buvo sunkus fizinis darbas. Su darbais Šiauliuoe yra prastai. Na galvojau, gi visokie ekonomistai-demagogai taip aimanuoja, gi trūksta paprastų darbininkų. Jau tiek priruošta tų vadybininkų ir teisininkų (čia ne apie save), kad nebėra kur dėti. Pagalvojau, na pabandysiu, jei sunkiai dirbsiu, tai ir daug užsidirbsiu. Ir nieko panašaus nebuvo. Tėties pensija buvo didesnė nei mano atlyginimas. Ačiū, Tarybų valdžiai kuri suteikė mano tėčiui elektriko išsilavinimą ir pastatė gamyklas kuriuoje vienoje iš jų  dirbo mano tėtis, buvo 6 kategorijos (aukščiausios) elektrikas ir to pasekoje šiandien gauna neblogą pensiją!

Ir koks įdomus gyvenimo posūkis, aš dirbau tuo pagalbiniu darbininku baldų pramonės įmonėje, kuri įsikūrusi toje pačioje vietoje kur dirbo mano tėvas tarybiniais metais. Taigi turiu galimybę palyginti. Ta įmonė išlikusi, aišku kitas pavadinimas, tik naująjį korpusą pardavė, kuriame ir dirbau aš. Jei tarybinais laikais prie didelių įmonių būdavo valgyklos, net medicinos punktai,  nieko panašaus šiais laikais nėra. Pietums valgyti turėdavau atsinešti iš namų, ir sausas maistas taip pakyrėjo, kad buvo pats priblokštas suvokęs, kad ta koneveikiama Tarybų valdžia rūpindavo darbininkais organizuodama jimes maitinimą. Šachas ir matas, jums kurie gąsdinate ir meluojate o kaip baisu buvo gyventi “okupacijos laikais“. Laikotarpis 1956-1989 yra pats geriausias lietuvių tautos istorijoje. Ką da nors tai įrodysiu, jei bus ūpas.

Tačiau pagrindinės priežastys kodėl mečiau darbą, buvo tai kad pradėjau suvokti kad tampu mužiku ir runkeliu. Na, ne iškart. Tiesiog sunkiai atidirbus, ką darai namuose grįžęs apie 17:30-18:00?  Pavalgai ir sėdi prie televizoriaus, nes tikrai esi pavargęs. Suvokiau kad virstu zombiu prie televizoriaus. Tai būtų išties baisu, jei žiūrėčiau tik lietuviškus kanalus, laimei nuo 1998 metų žiūriu palydovinę tv. Ir lietuviška atmosfera mažai teveikia. Baisiausiai darbe buvo kolektyvas. Taip, nepabijosiu įvardindamas: runkeliai ir mužikai. Būčiau sociologas na tikrai daug pastebėjimų galima aprašyti. Suprantama nevisi darbuotojai runkeliai ir mužikai. Išskirčiau dvi iškart krentančias į akį grupes: tai 20-30 metų jau nepriklausomos Lietuvos vaikai. Kita grupė – 60-mečiai, kuriems iki pensijos liko porą metų.  Žmogus, kuris savotišku ramumu ir, matosi, gyvenimiška patirtimi man patiko sakėsi, kad jam liko iki pensijos pusantrų metų. Tad paskaičiuokite kelintų metų jis gimimo. Aš buvau kažkur per vidurį, tik jaunai atrodau, nelabai, manau, jie tesuprato.  Pagal 20-30-mečiusus aš gimęs “prie ruso“. Taip vienas ir pasakė paklausęs metų. Beje koks kvailas pasakymas iš kvailio (nes jis ir buvo tas kitas užsigeidęs prostitutės), visiškas istorijos neišmanymas, na ne jis sugalvojo, bet kas iš to.

Dvigubai juokinga, kad tas 20-30 metų jaunimas klausosi rusiškos muzikos. Nesupranta, bet klausosi. Tikrai. Darbo metu grodavo rusiškas popsas. “Alkogolička, alkogolička“ – iki šiol prisimenu. Rsusiško popso negaliu pakęsti.

Ir sakau, kad Lietuvai šansų nėra. Buvo išties šokiruotas kaip kalba, kokie požiūriai, kokie troškimai pas tą 20-30 metų jaunimą. Du, ieškojo kaip čia kur susirasti prostitučių. Nejuokauju. Vienas surado, davė telefoną kitam su kuriuo dirbau. Bendradarbis ir taip spuoguotas, gaila žmogaus infekcijų ieško. Nežinau kuo viskas baigėsi, gi išėjau. Gaila jo, nei koks keikūnas, kaip kiti; susitvarkytų veido odą, būtų elegantiškas jaunuolis, o troškimai patys šlykščiausi.

Rūko darbininkai (ir jaunimas) žiauriai. “Perekūras“ prasideda dar prieš pietų pertrauką. Šlykštu žiūrėti, kaip jaunimas rūko su tais diedais. Iš pažiūros sveiki rūko su tais kurie akivaizdžiai nėra sveiki. Man tai pasišlykštėtinai šlykštu. Dar ateina keli vadybinkai parūkyti, na ir pleškina rytais, prieš darbą, pirmoje pertraukėlej, po valgio, antroje pertraukėleje ir po darbo.  Nebūdavau pats pirmasis atėjęs į darbą, tad tekdavo spausti ranką  rytinio rūkymo dalyviams – visiems tiems prasirūkiusiems diedams… Fuuuu… Atėjęs į rūbinę nusiplaudavu ranką, nes taip būdavo šlykštu.

Įdomu buvo stebėti darbo kokybę. Tame skyriuje kur dirbau, pusė išties dirba kokybiškai, kita pusė na vienokį ar kitokį brokelį, bent minimalų išties gamina. Aišku yra kontrolė. Akivaizdus brokas nėra praleidžiamas. Bet brokelis, na toks nežymus, va toks kurį sunku pastebėti, į kurį reikia įsižiūrėti, taip, praleidžiamas. Nes priešingu atveju nuostolis. O užsakymai keliauja ir į tą Skandinavijos rinką.  Labai geras įspūdis bus apie Lietuvą. Ir taip dirba tas 20-30 metų jaunimas. Buvo  tame skyriuje ir vienas vyresnio amžiaus bet man bedirbant užsilenkė – gavo berods infarktą ar kažką panašaus. Rūkydavo kaip kaminas.

Piešiu viską juodos spalvomis? Mačiau tik juodą? Nes toks esu? Ne. Mačiau realybę. Iš teigiamybių ką galu pasakyti, tai supratau, kad pajutau susižavėjimą kokybiškai pagamintu produktu. Ir supratau Aušrą Maldeikienę. Kaip?  Prie ko čia ji? Ogi kartą Aušra Maldeikienė yra pasakiusi, kad jai patinka suplauti lėkštes po svečių apsilankymo, t.y. jai patinka mayti galutinį rezultatą pasiektą savo rankomis. Suprantu. Išties kiek ji yra kalbėjusi, kiek yra rašiusi, kiek laidų dalyvavusį apie Lietuvos ekonomiką  ir politiką ir niekas gi nepasikeitė, jokio rezultato nebuvo. O kai matai rezultatą – suplautas lėkštes – jauti pasigerėjimą savo darbu. Taip ir aš, viso labo, tikrai, ne pagrindinis darbuotojas mačiau viso produkto gaminimą ir suvokiau prie jo, bent minimaliai, prisidėjęs ir susižavėjau va tuo rezultatu.

Ir vėl durniai ir neišmanėliai giedos liepos 6-ąją

Ir daugiau nėra ką pridurti: taip, durniai ir neišmanėliai. Durniai, jei suvokia kokia tai iš piršto laužta diena, bet vis tiek švenčia. Ir neišmanėliai, nes švenčia vien tik kad švęsti, o ką švenčia net nesusimąsto. Nėra jokio įrodymo, kad liepos 6 dieną buvo karūnuotas Mindaugas. Nėra. Ši data – vieno istoriko išmislas. Galima labai konkrečiai įvardinti kokio lietuvio istoriko išmislas. Švęsti Mindaugo karūnavimo dieną arba kaip dabar vadina “Valstybės diena” yra absurdas. Valstybė buvo ir dar prieš tai kai buvo karūnuotas Mindaugas. Neišmanėlių sugalvota šventė. Patriotinė dūmų uždanga mulkinti liaudį. Dar didesnis absurdas yra giedoti Vinco Kudirkos Tautišką giesmę. Koks ryšys tarp Mindaugo karūnacijos ir Tautinės giesmės? Jokio.

Tačiau pats didžiausias absurdas yra šįmetinis “Valstybės dienos dienos” šventimas. Kažkokie frykai sugalvojo, kad mūsų nebe 3 milijonai, o 4 milijonai! Kas čia vyksta? Marijonas Mikutavičius dainavo apie 3 milijonus, melavo taip išeina, iš kur tas papildomas milijonas? Ogi, šių metų šventės organizatoriai nusprendė, kad lietuvių kilmės asmenų pasaulyje yra daugiau. Tad tegul būna! A gaila?

Tarkime tai privati iniciatyva, na, teoriškai privatūs asmenys gali išsigalvoti ką nori, tegul galvoja kad lietuvių yra ir visi 5 milijonai. Kartoju: a gaila? Nors šiaip juokinga kai tarp remėjų matau pusruskį-puslietuvį Andrių Mamontovą. Ar kokį žydą, ir aš ne antisemitas. Tegul. Ar maža pasaulyje frykų? Bet, bet, čia ne privati asmenų iniciatyva, čia Lietuvos Respublikos prezidentės globojama iniciatyva, žiūrėkite skrynšoto viršutinį dešinįjį kampą.

4milijonailt

Net neaboju dar pasveikins giedančius. Rūpūs miltai, čia jau man nervai nebelaiko. Lietuvos Respublikos pezidentė Dalia Grybauskatė yra paprasčiausia bukaprotė. Taip, akivaizdi kvaiša ar/ir kažkokia demagogė – veidmainė, populistinio ir parodomojo tipo politikė. Aš prileidžiu galimybę, labai abejodamas, kad Dalia Grybauskatė tai daro nuoširdžiai, bet negi nuoširdi kvailystė keičia ką nors? Ar nuoširdi kvailystė nebetampa kvailyste? Ar nuoširdus protiškai ribotas politikas tampa mažiau ribotu jei jis nesąmonės šneka ir jas vykdo nuoširdžiai? Netampa. Ką ji daro? Ką ji remia? Ką ji tikisi apgauti? Per jos prezidentavimo laikotarpį Lietuvoje lietuvių tik mažėja, ir vietoj to kad susirūpintų kodėl žmonės bėga iš Lietuvos, kodėl lietuvių Lietuvoje mažėja, ji palaiko šitą kažkieno išsigalvotą absurdą. Kaip galima sustabdyti emigraciją, jei ji net nepripažįstama, ir save patiešijima, girdi, lietuvių yra daugiau! Kaip galima išspręsti problemą, jei ji visaip užtušuojama? Faktas: neįmanoma. Na neįmanoma išspręsti problemos jei ji visaip ignoruojama.

Pora faktų. 2009 metai, liepos mėnuo, Dalios Grybauskatės prezidentavimo pradžia (liepos 12), Lietuvoje gyvena 3 milijonai 163 tūkstančiai 915 asmenys. Toks nuolatinių gyventojų skaičius mėnesio pradžioje.
2018 metų birželio mėnuo, eina Dalios Grybauskaitės kadencijos 9 metai (be 1 mėnesio), Lietuvoje gyvena 2 milijonai 800 tūkstančių 667 asmenys. Informacijos šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, nuoroda: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=e7339206-858d-43de-ad93-f12ca772590c#/ Pasirinkite meniu punktą “Lentelės parinktys” ir iš meniu punkto “Laikotarpis” pasirinkite datas palyginimui.

Aš tai atliksiu už jus. Kadencijos pradžioje:

gyventoju-skaicius-2009-liepa

Gyventojų skaičius dabar (2018 birželį):

gyventoju-skaicius-2018-birzelis

Tai vadovavimo valstybei katastrofa, per Dalios Grybauskaitės prezidentavimo 8 metus ir 11 mėnesių gyventojų sumažėjo 363248 asmenimis. Išreiškus procentais: minus 11,48%. Tad vietoj to kad susirūpintų emigracijos daroma žala ši ypata pučia miglą (nes remia) žmonėms į akis va iliuziją apie gražesnę realybę.

Na gerai, gerai, – sakysite, skaičiai teisingi, Grybauskaitė veidmainiauja, bet gi yra lietuvių pasaulyje ir daugiau, o jei skaičiuosime tai gal ir visi 4 milijonai susirinks? Taip, pasaulyje yra daugiau lietuvių iš viso, bet ką tai keičia? Juk reikia džiaugtis! Deja, nieko panašaus nėra. Šis šventimas girdi jau mūsų nebe trys milijonai (Lietuvoje – ką dainuoja Marijos Mikutavičius), o visi keturi yra dar viena iš “globalios Lietuvos” iliuzijų. Ir tai išties pavojingos iliuzijos, nes tie emigrantai gi Lietuvai nebepriklauso. Gi moka mokesčius ne Lietuvai, o tai šaliai kurioje gyvena. Dažnai yra net kitos valstybės piliečiai, vadinasi net per rinkimus dalyvauja kitos šalies politiniame gyvenime, o jei vis dar yra Lietuvos respublikos piliečiai, vargu ar visada važiuoja į Lietuvos Respublikos ambasadą ar konsulatą, kad prabalsuotų per Lietuvos rinkimus. Ką organizatoriai nori apgauti? Lietuvoje šiuo metu beliko 2800667 asmenys. Va tokia realybė. Teiginiai, kad lietuvių pasaulyje yra daugiau nieko nekeičia, taip tik kuriama patriotinė uždanga, saviapgaulė, iluzija, patriotinis patosas, girdi, situacija ne tokia prasta, girdi lietuvių yra daugiau, o realybė yra tokia, kad lietuvių gyvenančių Lietuvoje kasmet mažėja… Priveskime iki maksimumo: visi lietuviai išvažiavo iš Lietuvos, į Lietuvą juodadarbiais privežta ukrainiečių ir negrų dirbančių iki 12 valandų per parą (naujasis darbo kodeksas leidžia dirbti tokius viršvalandžius, nors yra tam tikrų apribojimų sumuojant laiką). Ar bebus Lietuva? Ne. Lietuva be lietuvių – nebe Lietuva. Nėra pasaulyje dar tokios valstybės kur pasikeitus iš esmės gyventojams, o valdžiai pasilikus tos pačios tautybės, ta pirminė valstybė išliko.

Kaip galima save taip apgaudinėti? Kaip valstybės vadovė (formaliai) gali remti tokias iliuzijas? Tiesiog nesuprantama. Toks minėjimas koks yra šiais metais, tai išvis kažkokia demagogija, kažkokia šizofrenija, tai problemos permetimas, tai vietoj kalbėjimo apie ratus, kalbama apie batus. Kaip galima gerbti valstybę, kur net šalies vadovė užsiima arba saviapgaule ir tikrosios padėties slėpimu? Negalima.

Tai ką surašiau turėjo parašyti politologai ir intelektualai.

P.S. Nešvenčiau ir nešvęsiu.